V.Petkui vairuotojo nereikia Pereiti į pagrindinį turinį

V.Petkui vairuotojo nereikia

2006-05-13 09:00

V.Petkui vairuotojo nereikia

Šeštadienio interviu apie aviaciją, valdišką kėdę ir aistrą automobiliams

Žuvininkystės departamento Klaipėdos skyriaus vadovas Vaclovas Petkus teigė save laikantis iki kaulų smegenų technokratu ir nemėgstantis, kad jį vežiotų kiti. Inžinieriaus mechaniko specialybę turintis valdininkas pusę savo gyvenimo atidavė automobilių sportui. Per 33-ejus metus, kai vairuoja automobilį, jis kelis kartus baustas tik už greičio viršijimą. Nesibaimina lenktynininkas paspausti pedalo ir važiuodamas iš Šventosios į Klaipėdą.

- Kaip Jūs, laisvas ir greitį mėgstantis žmogus, tapote valdininku, kurį įsivaizduojame nuolat sėdintį kabinete?

- Minties tapti valdininku neturėjau. Save skiriu prie gamyboje dirbančių specialistų. Atėjus nepriklausomybės permainoms, savomis rankomis teko likviduoti „Pajūrio“ žuvininkystės ūkį. Buvau jo vadovu. Tapęs verslininku geru žodžiu minėjau dienas, kai dirbau su žvejais. Todėl 2002 metais laimėjęs konkursą, sutikau sėsti į Žuvininkystės departamento valdininko kėdę ir Klaipėdoje kurti jo skyrių, kuris būtų arčiau žvejų ir jų reikalų. Manau, kad sumanymas pasiteisino.

- Ar technika traukė Jus nuo mažens?

- Technika domino, kiek save atsimenu. Turėjau sparnuotą svajonę. Baigęs Skuodo vidurinę mokyklą norėjau tapti lakūnu. Sveikata leido, bet rekomendacijos nedavė Skuodo rajono komjaunimo komitetas. Esu gimęs Sibire tremtinių šeimoje. Teko pakeltus skrydžiui sparnus suglausti ir stoti į Lietuvos žemės ūkio akademiją, kur pasirinkau mechaniko profesiją.

- Kada Jūsų gyvenime atsirado sportiniai automobiliai?

- Žemės ūkio akademijoje įstojau į automobilininkų sporto būrelį. Pradėjau lenktyniauti sunkvežimiu. Naktimis jį remontavome, o dieną važiuodavome. Pirmosiose savo lenktynėse Kaune laimėjau antrąją vietą. Būtų buvę gal ir geriau, bet pritrūko pinigų mašinų remontui. Tas sportas buvo, yra ir bus labai brangus. Pirma „važiuoja“ pinigai, o tik po to žmogus.

Pradėjęs dirbti tapau Vydmantų daržininkystės ūkio automobilių klubo nariu. Tada treniravomės ir per lenktynes važinėjome klubo „Volga“. Dalyvavau žiedinėse lenktynėse Latvijoje. Sekėsi neblogai, tik skinti laurus trukdė tos pačios problemos: trūko šiek tiek treniruočių ir pinigų mašinos apsukoms padidinti.

- Ar nekilo noras įsigyti nuosavą lenktyninį automobilį?

- Nesu jo turėjęs ir jau nebeįsigysiu. Tokių norų buvo, bet problemą išsprendėme kitaip. 1999 metais grupelė bendraminčių - aš, Raimondas Abromas, Gintaras Kairys, Vidmantas Bučmys - įkūrėme Palangos techninį sporto klubą. Kartu sumetę pinigėlius bei rėmėjų padedami nusipirkome „Volkswagen Golf“ ir tais pačiais metais dalyvavome žiedinėse lenktynėse už Lietuvą. Tačiau visa tai praeityje. Jau dveji metai, kai nebelenktyniauju.

- Kodėl? Gal estafetę perdavėte sūnums?

- Vyresnysis Darius važinėja agresyviai ir varžybų skonį jau yra išbandęs. Bet kad mano pėdomis sektų, nenorėčiau. Varžybose geriau pačiam dalyvauti, nei stebėti, kaip „lekia“ sūnus.

Jaunėliui - šiemet baigiančiam penktąją klasę Gediminui esu pažadėjęs nupirkti mopedą. Žodį teks tesėti, bet su sąlyga, kad jis išmoks eismo taisykles.

- Kaip Jus vadinti - klaipėdiečiu ar šventojiškiu?

- Jau 26 metai, kai gyvenu Palangoje arba Šventojoje, ir penkti, kai dirbu Klaipėdoje. Šventojoje turime namą. Ten trise su žmona Danute bei jaunesniuoju sūnumi, neskaitant šuns, ir gyvename.

- Kas prižiūri namus ir aplinką?

- Nesu pedantas. Žolę nupjaunu aš, o namuose tvarkosi žmona ir sūnus. Žmona yra Šventosios pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja. Kad viską spėtume, tenka darbus planuoti.

- Pats gražiai žemaičiuojate, ar vaikai moka žemaitiškai?

- Vaikai bendrauja trimis kalbomis: lietuvių, žemaičių ir anglų. Vyresnysis Darius dar spėjo išmokti ir rusiškai. Tikiuosi, kad žemaitiškai mokės ir jo sūnūs, mano vaikaičiai Juozukas ir Romukas. Be savųjų šaknų gyventi šiandieniniame pasaulyje žemaičiui būtų sunku.

- Ar esate kada nors paėmęs į rankas meškerę ir išbandęs kitokią nei verslinę žvejybą?

- Nuo kranto meškerioti nemėgstu. Tačiau, kai išplaukiame į Baltiją tikrinti, kaip žvejai laikosi nustatytų reikalavimų, neatsispiriu pagundai pagauti vieną kitą menkę ant kabliuko. Patikrinu, ar tikrai jų dar yra likę.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra

Daugiau naujienų