Didysis virsmas

„Velykos yra sena, be galo prasminga baltų šventė, – sako E. Vindašienė. – Velykų laukimas, pasirengimas joms, pabudimo, mirties perėjimo į gyvenimą, atgimimą dvasia sutampa su krikščioniškąja tradicija. Net simbolika panaši – šventė neapsieina be ugnies, vandens, žalumynų, verbų, margučių.“

E. Vindašienės teigimu, proseneliai ir seneliai švęsdavo gamtos pabudimą, kartu ir savo dvasios pažadinimą, nes tikėjo gamtos gyvastimi, kitaip tariant, gaja, jėga, didžiuoju virsmu. Ir krikščionybės išpažinėjai per šv. Velykas skelbia Prisikėlimą, dvasios atsinaujinimą, nušvitimą.

„Žiemą keičiantis pavasaris neištirpdys dvasios įšalo, jei negirdėsime Prisikėlimo varpų. Iš tiesų, Velykos yra pati didžiausia krikščionių šventė. Visa daugiau kaip 2 tūkst. metų besitęsianti krikščionybės istorija, suformavusi ir mūsiškę Europos kultūrą, būtų neegzistuojanti idėja, jei nebūtų Velykų. Krikščionys Velykas interpretuoja kaip Kristaus perėjimą per išdavystę, kančią, mirtį į Prisikėlimą, gyvenimą, amžinąjį gyvenimą“, – krikščioniškosios šventės prasmę atskleidžia pašnekovė.

Kaip yra rašęs etnologas dr. Arūnas Vaicekauskas, krikščioniškos kilmės šventė nesunkiai rado vietą tarp kitų žemdirbiškojo kalendoriaus švenčių. Anot jo, dar daugiau – ilgainiui Velykos įgijo žemdirbiškajam ritualui būdingas archajiškas apeigas, kurios ikikrikščioniškąją mūsų protėvių pasaulėjautą atskleidžia nė kiek ne prasčiau nei pagoniškų šaknų turinčių kaimo švenčių apeigos.

„Pas mus Velykos yra šventė, kurioje susilieja baltiškieji ir krikščioniškieji tautos papročiai. Tačiau šiandien, vartojimo ir skubėjimo epochoje, tikroji apeigų prasmė grimzta užmarštin. Šiandienis žmogus renkasi paprastesnį šventės variantą, nei ją puoselėjo mūsų protėviai“, – pastebi etninės kultūros ekspertė E. Vindašienė.

Susitvarkyti ir pasiruošti

Velykų šventė prasideda likus savaitei iki Velykų sekmadienio – Verbų sekmadienį. Šią dieną bažnyčiose šventinamos verbos: gluosnių rykštelės, kadagių šakelės. Vilniaus kraštas garsus savo gražiosiomis verbomis, kurios supinamos iš įvairiausių Vilniaus krašte augančių natūralių ir dažytų augalų.

Žiemą keičiantis pavasaris neištirpdys dvasios įšalo, jei negirdėsime Prisikėlimo varpų.

Pasibaigus Verbų sekmadieniui, lietuviai įžengia į Didžiąją savaitę – jos metu nuo seno laikytasi rimties, stengtasi nesibarti. Didįjį ketvirtadienį, dar vadinamą čystuoju, arba švariuoju, ketvirtadieniu, visa šeima susitvarkydavo namus, gėlių darželius, kiemą ir net visą ūkį, paruošdavo daugiau pašaro gyvuliams, o vakare visi eidavo į pirtį arba  išsimaudydavo kubile.

„Tvarkymasis paskutinę savaitę prieš Velykas būdavo ypatingas – net namų stogus sutaisydavo, kluonus paremontuodavo, išvalydavo krosnis, kaminus, pabarstydavo smėliu kiemo takelius. Šeimininkės vėdindavo patalynę, iki blizgesio šveisdavo puodus. Didžioji savaitė būdavo ypatingo švarinimosi laikas“, – pasakoja tradicijų žinovė.

Prieš Velykas svarbu buvo sutvarkyti visą gyvenamąją aplinką: sode nurišdavo po žiemos medžius, apgrėbstydavo daržus, naujai lysveles sukasdavo, nudengdavo bičių avilius.

Didysis penktadienis – rimties ir atgailos, vadinamojo sauso, arba juodo, pasninko diena, kai žmonės nevalgydavo nei mėsiškų, nei pieniškų valgių. Šią dieną stengdavosi nieko blogo nekalbėti apie mirusius žmones – tikėta, kad tomis dienomis klaidžiojančios jų vėlės galinčios išgirsti.

„Didįjį šeštadienį, paskutinę prieššventinę dieną, ankstyvą rytą žmonės eidavo į bažnyčią parsinešti Velykų ugnies ir švęsto vandens. Vanduo – būstui šventinti ir maistui ruošti, ugnis – santarvei ir šilumai namuose užtikrinti“, – primena E. Vindašienė.

Ugnį, kad neužgestų, namo nešdavo medžio kempinėje – pintyje. Tą dieną ant šventintos ugnies virdavo ir kepdavo Velykų valgius, virdavo su įvairiais dažais kiaušinius.

„Kaimų bažnyčiose dar ne taip seniai per naktį buvo budima persirengus budeliais ir kareiviais. Vakare iš kiekvienų krikščioniškųjų namų buvo stengiamasi bent po vieną žmogų išsiųsti į bažnyčią, kad budėtų pernakt prie Kristaus kapo ir sulauktų šv. Velykų ryto“, – pasakoja pašnekovė.

Kūrybingai: „Lietuvių karpiniai nepanašūs nė į vienos kitos tautos. Tai  mūsų paveldo dalis ir ją būtina atgaivinti“, – įsitikinusi E. Vindašienė, raginanti prieš Velykas prisiminti senovinį karpinių meną. / E. Vindašienės asmeninio archyvo nuotr.

Po pasninko – atsigavėti

Velykų rytą šeima keldavosi anksti, kad galvos neskaudėtų, prausdavosi šaltu, lediniu vandeniu, nuplaudami ligas ir norėdami ilgai gyventi.

Su Velykų rytą bažnyčioje pašventintais valgiais visi skubėdavo į namus. Tikėta, kad tie, kurie greičiau grįš namo, greičiau nudirbs tų metų laukų darbus.

Po septynias savaites trukusios gavėnios ir pasninko Velykų pusryčiai būdavo ypatingi. Juos dar vadindavo atsigavėjimo pusryčiais ir pirmiausia būtinai valgydavo margučių – dalydavosi jais tarpusavyje. Tik paragavę margučių skanaudavo šaltienos, kumpio, dešrų, pyragų.

Vaikai margučių rasdavo prie lovos – Velykų bobutė atnešdavo. Koks džiaugsmas būdavo juos mušti vieniems su kitais ir patikrinti, kieno  stipriausias! Tuomet ir tas vaikas bus stiprus visus metus.

Tikėdamiesi gausesnio derliaus, ūkininkai margučių lukštų berdavo į javų sėklą. Šventintu vandeniu šlakstydavo namus, gyvulius ir nieku gyvu nedirbdavo jokių darbų.

„Pirmoji Velykų diena būdavo visiškai šeimyninė. Visi leisdavo laiką savo šeimoje, vaišindavosi, kuo triukšmingiau švęsdavo, o į svečius pas kaimynus eidavo tik kitą dieną rytą – stengdavosi atsikelti kuo anksčiau, kad rastų dar miegančius“, – tikina E. Vindašienė.

Tiesa, jaunimas netverdavo namie jau ir pirmąją Velykų dieną – pavakare susirinkdavo pažaisti su margučiais, eidavo muščių arba ridinėdavo. Dzūkijoje iki aušros jaunimo būreliai, dar vadinami lalauninkais, vaikščiodavo pakiemiais sveikindami šeimininkus, prašydami dovanų.

Velykų antrąją, vadinamąją linksmybių, ir Velykų trečiąją, vadinamąją ledų, dieną būdavo laistomasi vandeniu, supamasi, kad geriau derėtų javai, jų neišmuštų ledai, nebūtų audrų.

Iki XX a. vidurio daug senųjų Velykų papročių išnyko. „Smagu, kad šių dienų lietuviai margina kiaušinius, juos ridinėja, susėda prie bendro Velykų pusryčių stalo“, – pastebi pašnekovė.

Į šventę – per vandenį ir ugnį

„Senovės lietuvių Velykų apeigose vanduo ir ugnis būdavo labai svarbūs. Savaitę iki Velykų mūsų protėviai maudydavosi upėse, šaltiniuose ir ežeruose, nes tikėjo, kad vanduo saugo ir gydo nuo visų negalavimų. Degindavo laužus tikėdami, kad dūmai išsklaidys piktąsias dvasias“, – visokeriopo žmogaus apsivalymo svarbą primena etninės kultūros mokytoja ekspertė E. Vindašienė.

Gyvendami XXI a. natūraliai atitolome nuo žemdirbiškų tradicijų dėl pasikeitusio gyvenimo būdo ir nebeskauda galvos, koks šiemet bus derlius, ar ledai javų neiškapos, ar karvės duos daug pieno. Tačiau vis dėlto Velykų tradicijos aktualios ir šių dienų žmogui – mūsų protėviai viską darydavo dėl geresnės sveikatos ir didesnės laimės, o tai labai svarbu ir kiekvienam iš mūsų.

„Šiandien į upę ar ežerą Velykų rytą šoka nebent sveikuoliai, – juokiasi pašnekovė. – Sūpynes viduryje miesto irgi kažin ar pasikabinsi. Tačiau ugnį, apvalančią namų erdvę, galime užsidegti visi. Tebūnie tai nors žvakės liepsnelė.“

Karpiniai ir šiaudiniai sodai

Budindami žemę lietuviai supdavosi sūpynėse ir eidavo per laukus. Prieš Velykas iššvarintus namus puošdavo žalumynais. Palubėje pakabindavo šiaudinį paukštį ar sodą, o langų rėmus ir lentynas padabindavo karpiniais.

Senojo karpinių meno vaikus ir suaugusiuosius mokanti E. Vindašienė sako, kad mieste, butuose gyvenantys žmonės šiandien retai savo būstą puošia karpiniais ar šiaudiniais sodais, tačiau tokios puošmenos tinka ir šiuolaikiniame interjere.

Sodas buvo surišamas gimus kūdikiui, vestuvėms, Kalėdoms ir Velykoms. Jis puošė namus, teikė jiems jaukumo, turėjo simbolinę, apeiginę prasmę ir paskirtį. Buvo tikima, kad palubėje nuo menkiausio oro dvelksmo besisukantis šiaudinis sodas mena ir dangiškąjį sodą, arba dausas, tad jungia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius.

Turime perduoti jaunajai kartai prigimtines tradicijas – tai, ką patys gavome iš savo senelių, tėvų. Tai ne tik pažadina atmintį, bet ir sustiprina dvasią.

Šiaudinių sodų tradicija Lietuvoje 2023-iųjų gruodį Botsvanoje vykusioje UNESCO nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo konvencijos sesijoje įrašyta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą, tad tikrai verta Velykų proga namuose pasikabinti šiaudinį sodą ar bent šiaudinį paukštelį.

Bendrystėje su kitais

Baltiškųjų tradicijų puoselėtoja E. Vindašienė kviečia prasmingai pasitikti Velykų šventę. „Seniau lietuviai prieš Velykas švarindavo savo namų aplinką. Kodėl šiandien kartu su kaimynais ar vietos bendruomene negalėtume surengti talkos, sutvarkyti kiemų, parkų, paupių, poilsio erdvių?“ – retoriškai klausia ir ragina pašnekovė.

Ji įsitikinusi – labai svarbu šventėms ruoštis ir jas švęsti kartu su vaikais, paaugliais ir jaunimu. „Turime perduoti jaunajai kartai prigimtines tradicijas – tai, ką mes patys gavome iš savo senelių, tėvų. Tai ne tik pažadina atmintį, bet ir sustiprina dvasią, teikia atgaivą, todėl savo pavyzdžiu, per bendras veiklas, žaidimus įtraukime vaikus ir paauglius į pasiruošimą šventei ir, kaip mūsų protėviai, kuo triukšmingiau atšvęskime.“

Tautodailininkė ragina susiburti ne tik šeimoje, bet ir kviesti draugus, kaimynus, giminaičius. „Anksčiau vadinamieji sambūriai buvo neatsiejama gyvenimo dalis. Draugijoje galima pasimokyti dainų, rankdarbių, pažaisti žaidimų. Taip sušildysime ne tik savo namus, bet ir sustiprės bendruomeniškumo, vienybės jausmas. Kai saulė kelia daigelius ir žadina visas gyvas būtybes, būtinai ateina pabudimo šventė ir į kiekvieno žmogaus širdį“, – Velykas švęsti bendrystėje su kitais ragina E. Vindašienė.

Šventinę nuotaiką keliantys karpiniai

Dusetų dailės galerijos virtualiosios parodos nuotr.

• „Paprastas popieriaus lapas išsiskleidžia gyvybės medžiu, pilnu paukščių ir žiedų, Velykų kiaušiniai apsigaubia mitologiniais raštais iškarpytais nėriniais“, – taip į stebuklingą karpinių pasaulį kviečia Dusetų galerijoje surengta virtualioji velykinių popieriaus karpinių paroda. Joje savo kūrinius pristato šešiolika popieriaus karpinių meistrių iš visos Lietuvos.

• Karpiniai yra savita grafikos rūšis. Nacionalinės karpinių mokyklos pradininkė buvo Julija Daniliauskienė, pirmąją asmeninę popieriaus karpinių parodą surengusi 1964 m., iki tol tik buityje naudotus karpinius perkėlusi į paveikslus. Jos kūryba išugdė didžiulį būrį talentingų karpytojų.

Unikali Pievėnų tradicija

Dėmesys: Pievėnų kaime švenčiamos Velykos pagal Nukryžiuotojo saugojimo tradiciją sudomino režisierę Giedrę Beinoriūtę, įamžinusią ją dokumentiniame filme „Sacrum ir profanum Pievėnuose“. / Filmo „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ stop kadras

Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia Mažeikių rajone yra vienintelė vieta Europoje, kur išlikęs paprotys – teatralizuotas Romos sargybinių kareivių ir velykžydžių arba budelių budėjimas prie nukryžiuotojo Jėzaus skulptūros šv. Velykų naktį.

Teatralizuotas budėjimas šv. Velykų naktį garsėja itin senomis tradicijomis, reginio pažiūrėti ir jame dalyvauti atvyksta ne tik vietiniai, bet ir žmonių iš kitų rajonų. XX a. šio papročio laikytasi dar daugelyje Lietuvos bažnyčių, o dabar jis išlikęs tik Pievėnuose.

Panašios apeigos šv. Velykų naktį bažnyčiose vyksta ir Lenkijoje, tik ten Nukryžiuotąjį saugo ugniagesiai.

Pievėnų Velykų nakties tradicija besidomintys pastebi, kad laikas koreguoja ir pačią tradiciją – kareiviai, kuriems tenka ir pargriūti, ant kelių užsideda šiuolaikinius ledo ritulio žaidėjų arba riedutininkų apsaugus, o kryžius su Nukryžiuotuoju guldomas ne ant drobulės, kaip seniau buvo įprasta, o ant raudono margo kilimėlio.

Didžiojo šeštadienio vakarą, pasibaigus šv. Mišioms, į bažnyčią žengia vadas ir keturios jo kareivių komandos. Tai vietos ir aplinkinių kaimų vaikinai, vilkintys specialias uniformas. Bažnyčios viduryje ant patiesto audeklo padedama pagalvėlė, ant jos paguldomas kryžius su Nukryžiuotuoju. Pasikeisdamos, po keturis žmones kiekvienoje, kareivių komandos budriai saugo kryžių nuo vadinamųjų velykžydžių.

Kiekviena komanda vilki skirtingos spalvos aprangą – baltą, raudoną, mėlyną arba žalią – ir nešiojasi medinius butaforinius kardus. Įžengę į bažnyčią kareiviai, vadui davus komandą, priklaupia prie kryžiaus, nusiima kepures ir išsitraukia kardus. Netrukus pasigirsta vado komandos: „Stot!“, „Ramiai!“, „Gerbt!“. Maždaug po 15 minučių duodamos naujos komandos: „Ginklus žemyn!“, „Kaiiiirėn!“, „Dešiiinėn!“, „Žengteee marš!“. Trys sargybinių komandos palieka bažnyčią, o prie kryžiaus pasilieka baltieji. Vėliau juos pakeičia raudonieji, šiuos – mėlynieji, tada – žalieji. Sargyba keičiasi iki pat ryto, tuo metu susirinkusieji gieda senąsias Žemaičių Kalvarijos kalnų giesmes.

Kai kareiviai stoja į sargybą, bažnyčioje pasirodo ir budeliai – jie visais įmanomais būdais mėgina pavogti saugomą Nukryžiuotąjį. Kai kurie bando papirkti sargybinius barškindami maišelius su netikromis monetomis, kiti, apsiginklavę medinėmis replėmis ir plaktukais, šurmuliuoja po visą bažnyčią: juokais kibina jaunas merginas, tampo moterų skaras, taikosi į rankines, o snūduriuojantiems net pakiša amoniaku suvilgytą vatos gabalėlį.

Ankstų sekmadienio rytą, tradiciškai 6 val., prasideda šv. Mišios, simbolizuojančios Kristaus prisikėlimą. Procesijai tris kartus apeinant bažnyčią, kareiviai iškilmingai žygiuoja šalia klebono, saugodami Švenčiausiąjį. Tuo metu budeliai, nešini kopėčiomis, barškindami kūjais ir replėmis, sukelia sumaištį ir privalo devynis kartus apibėgti bažnyčią priešinga kryptimi. Pasibaigus šv. Mišioms, kareiviai raportuoja klebonui apie išsaugotą kryžių ir, lydimi dūdų orkestro, iškilmingai palydi jį į kleboniją.

Į teatralizuotą velyknakčio budėjimą įsitraukia visa parapija – pasirūpina, kad kareiviams netrūktų maisto, arbatos, kavos. Vietiniai ir aplinkinių kaimų vaikinai stengiasi bent kartą pabūti kareiviu, mat taip tarsi įrodo, kad yra stiprūs ir drąsūs, nes kryžiaus sargyba bažnyčioje išties reikalauja nemažos ištvermės.

Parengta pagal Dalios Rastenienės inf.

Senieji tikėjimai

Smagiai: Lietuvos liaudies buities muziejus kasmet kviečia prisiminti senąsias šv. Velykų tradicijas. / R. Žaltausko nuotr.

• Visomis Didžiosios savaitės dienomis negalima austi, malti, velėti, sėti ir kitų darbų dirbti, kad vėjas stogų nenuplėšytų, kad griaustinis netrenktų, o ledai pasėlių neišmuštų.

• Tverečiaus (Ignalinos r.) apylinkėse Didžiosios savaitės dienomis nedegdavo lempos, nes Jėzus tuo metu kalėjime (tamsiojoje) sėdėjo. Tikėta, kad veiksmo, atlikto sakraliuoju laiku, padariniai bus jaučiami visus metus.

• Išsimaudęs Didįjį ketvirtadienį, švarus būsi visus metus.

• Jei Didįjį šeštadienį barsiesi, tai barsiesi visus metus. Tą dieną nieko neskolindavo, kad nepaskolintų savo laimės.

• Velykų dieną negalima ilgai miegoti – galvą skaudės.

• Per Velykas negalima žemės judinti, nes vasarą ledai javus išmuš.

• Šukuotis galima tik Velykų išvakarėse, nes jei Velykų dieną galvą šukuosi, ims ją skaudėti.

• Jeigu anksti Velykų rytą atsikelsi, gali pamatyti, kaip šoka saulė.

• Jei Velykų rytą, dar prieš saulėtekį, nusiprausi šaltu vandeniu, votys neaugs.

• Nepritinka pirmąją Velykų dieną eiti į svečius. Jei vis dėlto koks nesusipratėlis ateina į svečius, jam reikia duoti kailinius blusinėti.

• Velykų dieną reikia kuo triukšmingiau linksmintis – taip nubaidysi visas negandas ir piktąsias namų dvasias.