Prie Žaliakalnio gimnazijos radau lapą popieriaus, kuriame ketvirtoko ranka kaligrafiškai keliasdešimt kartų parašė vieną frazę: „Po mokyklą bėgiot negalima pertraukos metu.“ Štai kur mažo žmogaus drama, štai kur nusikaltimas ir bausmė, atpūsti man po kojom gruodžio vėjų.

O juk tokių rankraštinių dramų esu radęs daugybę, mėgstu rinkti gatvėse besimėtančius raštelius – viso ko ten būna. Deja, rankraštinė civilizacija jau merdi, smaugiama naujųjų technologijų, tačiau kartais pavyksta ką nors rasti, ypač šalia mokyklų. Štai keli pavyzdžiai.

Skelbimas ant stulpo: „Ieškau merginos, kuri 08/08 važiavo troleibusu, išlipo Utenos stotelėj, turi randą ant kairės rankos piršto ir buvo apsirišus skara kaklą. Taip pat buvo beprotiškai graži. Paskambink: tel. nr...“ Užrašas žymekliu kitoje troleibusų stotelėje: „Man labai nusibodo laukt autobuso. Tegu greičiau atvažiuoja, ba aisiu namo.“ Labai mįslingas raštelis kabojo prisegtas prie medžio šalia autobusų stoties (kalba netaisyta): „Agurkia Mindauga giminia iš valdibos turi nialiagalias kartūvias su Daktaru karia ir užmūšiniaja žmuonias bia valdžios ir dar ira tris niaaišku pas ka skaičioja valdžia.“ Tikrai kūrybinga, savaip aistringa, nors tokių raštelių pasitaiko itin retai.

Yra tekę rasti moksleivės susirašytą dienotvarkę einant į draugės gimtadienį – sužinojau, ką neš dovanų, kur kirpsis, iš ko skolinsis kelnes, o iš ko penkioliką litų. Prie vienos mokyklos gulėjo griežtas paauglio raštelis savo merginai: „Karolina, užp**o jau mane tie tavo ledai. Jei nenori draugauti, tai ir nedraugaukim. Arba atvaryk šeštą valandą prie šūlės.“ Manau, atvarė. Su ledais.

Yra tekę rasti suplėšytą laišką merginai iš kalėjimo (susiklijavau): „Net nežinau ką tau Vilmuk parašius, nežinau ar pasieks šis laiškutis.“ Buvo ir atvirkščias variantas – motinos laiškas sūnui į kalėjimą: „Pas mus blogai, Valdas pardavė BMW, bet gavo mažai.“ Vieną įstabiausių laiškų radau Laisvės alėjoje – meilės, išsiskyrimo ir nevilties laišką. Ilgą, cituoju tik jo pabaigą: „Mylėk mane, kuomet pakils mėnulis ir mylėk tol, kol pakils saulė. Nes aš išeinu. Išeinu tam, kad niekada nerasčiau kelio namo.“

Kaip gerai, kad dar ne viskas virto SMS. Jie išnyksta, rankraščiai ne. Jei kurį nors pametėte, gal radau. Parašykite, kokiu adresu grąžinti, ir pameskite. Aš būtinai rasiu adresą ir juo grąžinsiu tai, ką parašėte ir pametėte. Arba ne. Nes man to irgi reikia.