Matuoti laiką nuo Vėlinių iki Vėlinių liūdna. Tuomet neišvengiamai prisimeni ne tik išėjusius žmones, bet ir visus tuos dalykus, kuriems reikėtų uždegti po žvakę.

Lietuvoje tokių žvakių reikėtų daug, nes nuo Vėlinių iki Vėlinių mes patyrėme toli gražu ne vien fizinių netekčių. Nors gedulingų nuotraukų laikraščiuose pakako, o kai kurios mirtys ir šiandien audrina šalį (prisiminkime Garliavos įvykius), Lietuva turi dėl ko gedėti ir morališkai. Pavyzdžiui, šalia žvakelės velioniui prezidentui Algirdui Brazauskui, ko gero, reikėtų uždegti Vėlinių žvakę ir dėl jo našlės elgesio, TV padedant baigiančio nužudyti nesavanaudiškai savo šaliai dirbusio politiko mitą.

Bet praradimų sąrašo viršuje veikiausiai atsidurtų pasitikėjimas pačia valstybe.

Kalbėti apie valstybę kaip apie visiems vienodai teisingą tetą mūsų šalyje nėra lengva, nes valstybė – tai ir protesto sutelkta minia, ir tie, kurie skirsto valstybės žmones į minią ir aukštesnius už ją. Bet gal skirstytojai yra labiau valstybė? Kažkas artimesnio jai?

Kad ir kaip būtų, šiandien viešai išsakoma politikų, valstybės tarnautojų ir teisės korifėjų nuomonė, kad mūsų šalyje gyvena mažiausiai dviejų kastų žmonės – minios ir ne minios – yra vienas tų praradimų, kurių nepranašavo demokratiškos visuomenės šaukliai, su minia stovėję Baltijos kelyje.

Tikėjimas lygybe, regis, šiandien irgi vertas Vėlinių žvakės. Užtenka palyginti du pastaruoju metu paviešintus faktus: močiutę, už kelis pakelius cigarečių be banderolių nubaustą 20 tūkst. litų bauda, ir stambaus valstybės turto iššvaistymu įtariamą Alytaus merą Česlovą Daugėlą, gavusį nedidelę, bet vis dėlto premiją – 8 tūkst. litų išeitinės kompensacijos.

Kuris iš jų valstybės sūnus ir kuris posūnis? O tie kontrabados karaliai, kurie aprūpina prie pensijos prisidurti norinčias močiutes prekėmis, – sūnūs ar posūniai? Bet gal jie – šeimos maitintojai? Tik kas tada ta šeima? Akivaizdu, kad ne minia. Minia juk nepamaitinta, alkana. Kartais ji buriasi ne ten, kur norėtųsi, skanduoja "Gė-da!" ir minta valstybės pareigūnų, prokurorų, politikų galvomis. Fe.

Kaune minia irgi alksta galvų. Na, bent vieno įvardyto asmens, kuris būtų nubaustas už didžiausią miesto gėdą per nežinia kiek metų: auksinį tualetą. Kalbėti apie šį objektą jau banalu ir seniai nusibodę. Pastatė vyrai konteinerį, susišlavė daugiau nei pusę milijono, gal juos dalijosi, gal ne, bet faktas aiškus: konteineris stovi nenaudojamas, pinigų nebėra, o bent vieno kalto irgi nėra. Ir įtartinai ilgai nėra. Bet negi pirmas kartas, kai taip nutinka?

Štai Kauno reklamos bendrovės "Rodiklis" įkūrėjo Roberto Reklaičio veiklos vaisiai irgi nekaip kvepia: išplauti pinigai, dokumentų falsifikavimas, turto įkeitimai, fiktyvūs pardavimai, tyčinis įmonių bankrotas ir valstybei padaryta daugiau nei milijono litų žala.

Tačiau pareigūnai iki šiol nesiryžta iš esmės imtis tyrimo. Turbūt mieliau šiam, kaip ir garsiojo tualeto, reikalui uždegtų Vėlinių žvakutę. Ar visa tai už ačiū? Toks klausimas nedera su tauria žvakės šviesa, apšviečiančia tylinčiųjų veidus. Negi tokius įtarinėsi?