Žvejo turtas – trys dukros

Šeštadienio interviu apie direktoriumi tapusį mechaniką, kuris dirbtų ir Afrikoje

„Senosios Baltijos“ bendrovės direktorius Mindaugas Rimeikis užaugo, galima sakyti, tėvo, šviesaus atminimo „Baltijos“ žvejų kolūkio kapitono Liudviko Rimeikio laive. Baigiantis sovietmečiui, net kartu plaukiojo: tėvas – kapitono tiltelyje, o sūnus - mašinų skyriuje. Prieš bundant Sąjūdžiui, nors oficiali valstybės vėliava dar buvo sovietinė, Rimeikiai per Ribentropo ir Molotovo pakto sukaktį Neksės uoste savo laive iškėlė trispalvę. Grįžę į Klaipėdą gavo pylos, bet į cypę jau niekas nesodino.

- Kodėl Jūs, kapitono sūnus, pasirinkote mechaniko profesiją, juk kapitonai ir mechanikai nuo seno laivyne vieni kitų nemėgo?

- Mane rinktis laivyno mechaniko profesiją kaip tik prikalbino tėtis. Jis mėgdavo sakyti, kad mechanikas ir Afrikoje yra mechanikas.

- Atėjus jums direktoriauti bendrovės reikalai buvo gerokai pašliję. Kodėl mechanikas, turėjęs 10 metų darbo stažą jūroje, ėmėsi atsakomybės už visą bendrovę?

- Jei nebūčiau joje, šalia tėvo laivo užaugęs, gal ir būčiau dvejojęs. „Senojoje Baltijoje“ - mano šaknys ir atsisakyti sunkią akimirką imtis vadovo pareigų būtų buvę tolygu sprukti į krūmus.

- Kodėl, jūsų galva, bendrovę pradėjus skaidyti į atskiras įmones - laivų remonto dirbtuves ir konservų cechą - ištiko nesėkmė?

- Blogiausia, kad vadovauti ėmėsi ne gamybą ir ekonomiką gerai išmanantys žmonės. Jie pasidavė Darbininkų sąjungos vilionėms ir, užuot atnaujinę, modernizavę cechus, nuleido rankas ir laukė pinigų.

- Kaip dabar gyvena „Senoji Baltija“?

- Esame išsigryninę. Liko 8 žvejybos laivai. Jų kol kas nesiruošiame nei parduoti, nei atiduoti į metalo laužą. Dalį nuomojame, kitais žvejojame patys. Nuomonę pakeistume tik tuo atveju, jei Baltijoje būtų uždrausta žvejoti kokius penkerius metus. Vyko įmonės gaivinimas, atsiskaitėme su valstybe ir žmonėmis. Dabar kuriame ateities planus. Jie bus pateikti valdybai, kuri nuspręs, ką toliau darysime.

- Ar žmona, kaip ir Jūs, klaipėdietė?

- Pasigavau Nemune ties Alytumi (juokiasi – aut.). Iš ten kilusi mano mama. Nuvažiuodavau pas gimines ir pamačiau Daivą. Nusprendžiau eiti tėvo pėdomis - rinktis dzūkaitę, istorijos mokytoją ir neapsirikau.

- Kokį kraitį per bendro gyvenimo metus kartu su Daiva sukrovėte, ką labiausiai branginate?

- Didžiausias mūsų turtas – trys dukros. Vyriausiajai Kristinai šešiolika, o jaunėlei Genovaitei – aštuoneri.

- Dukros paprastai artimesnės mamai. Ar neliekate vienišas?

- Sugyvename gerai. Tėvo dienos proga jos man užrašė sentenciją: “Lengva tapti tėčiu, sunkiau juo būti. Ačiū, kad tu tikras tėtis“.

- Gal žinote ir jų slaptas svajones, pavyzdžiui, kuo užaugusios dukros norėtų būti?

- Vyriausioji Kristina žada siekti gydytojos chirurgės karjeros. Po jos atėjusi į pasaulį Evelina, kaip aš juokauju, yra žaliosios partijos atstovė. Negali praeiti nei pro paliktą šuniuką, nei raišą kačiuką. Ir dabar po sodybą laksto iš Dzūkijos parsivežtas pamestas rainiukas. Genovaitė rūpinasi triušiukų, kuriuos gavo gimtadieniui, didėjančia šeimyna. Matyt, irgi bus neabejinga gyvūnams.

- Teigėte, kad turite sodybą kaime, nors gyvenate Klaipėdoje. Ar nėra mados reikalas mieste gyvenantiems turėti sodybą? O gal žadate žvejo profesiją keisti į ūkininko?

- Visi mes – gamtos vaikai, antroji ar trečioji karta nuo žagrės, norime to ar ne. Su šeima kartu išvykti į sodybą - malonumas ir poilsis. Sodyba yra netoli Klaipėdos, prie vandens. Nuolat gyvenu Klaipėdoje, Varpų gatvėje daugiabutyje name.

- Gal ankstų rytą atsibudęs sodyboje traukiate meškerioti?

- Nemėgstu meškerių.

- O ruošti žuvį ir ją valgyti?

- Žuvį ruošia ir žmona, ir aš. Tačiau šeima mėgsta, kad prie žuvų kepsnio ar šaldytos skumbrės su česnakais ir kitais prieskoniais vyniotinio nagus prikiščiau aš. Tai mielai darau. Dukros ir žmona nepeikia. Ko daugiau reikia?

- Ar dažnai su atžalomis keliaujate pasidairyti, kad ir į Turkiją ar Graikiją?

- Nesuprantu tos mados. Nepažinus savo krašto, pulti, važiuoti į svetimas tolybes, lyg ten lauktų aukso kalnai. Su šeima keliaujame, bet tik po Lietuvą, pajūriu. Su mergaitėmis vaikštant po Karklę ar nuo Olando Kepurės žingsniuojant Girulių link, pasakoju apie Antrojo pasaulinio karo įtvirtinimus, kurie styro pajūryje. Turime šiek tiek apkuoptą Juodąją tvirtovę, bet reikėtų sutvarkyti iki galo. Mėgstame apžiūrėti senuosius piliakalnius. Paskui diskutuojame apie praeitį, dabartį, ateitį, kurioje gyvens dukros.

- Panašu, kad Jūs būsite paskutinis Rimeikių jūrinės dinastijos atstovas?

- Nieko panašaus. Sesers sūnus, kaip ir senelis, dievina laivavedybą ir studijuoja, nori tapti kapitonu.