Parlamento vadovas įvardijo ambiciją susigrąžinti daugiau nei 100 tūkstančių svetur gyvenančių tautiečių.
2001 metais pradėti sistemingai kaupti Lietuvos grįžtamosios migracijos duomenys. Iki 2010 metų grįžtančiųjų gyventi į Lietuvą skaičius nesiekė 7 tūkstančių asmenų per metus, tačiau 2010–2012 metais jų srautai išaugo iki 26 tūkstančių per metus.
Seimo kanceliarijos Tyrimų skyriaus apžvalgoje pažymima, kad visos Rytų Vidurio Europos valstybės po įstojimo į Europos Sąjungą patyrė didelės apimties emigraciją ir šiuo metu turi gausias diasporos bendruomenes. Analizuojama, kaip grįžtamoji migracija skatinama Lenkijoje, Rumunijoje, Estijoje, Latvijoje, Vengrijoje ir Suomijoje.
Nurodoma, kad Latvija, Estija ir iš dalies Suomija išsiskiria reemigracijos politikos nuoseklumu ir praktiniu pobūdžiu, grindžiamu tiesiogine finansine, konsultacine, kalbos mokymo ir kita pagalba į kilmės šalį persikeliantiems asmenims. Tuo tarpu atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 metų strategijos įgyvendinimo planas neatnaujintas nuo 2022 metų, todėl kyla klausimų dėl grįžtamosios migracijos politikos nuoseklumo ir tęstinumo.
Apie tai „Žinių radijo“ laidoje diskutavo Investuotojų forumo vykdomasis direktorius, buvęs socialinės apsaugos ir darbo ministras Vytautas Šilinskas (toliau – V. Š.), Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Audrius Klišonis (toliau – A. K.) ir socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Aušra Putk (toliau – A. P.).
– Ar ambicija susigrąžinti 100 tūkstančių emigrantų yra įmanoma?
– A. P.: Jau praėjusiais metais grįžo daugiau nei aštuoniolika tūkstančių. Tai dvigubai daugiau, nei išvyko. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vaidmuo yra ypač svarbus, ne ką mažiau svarbus vaidmuo tenka ir Užimtumo tarnybai, nes ji atsakinga už užimtumo politikos įgyvendinimą Lietuvoje, o tam yra numatyta nemažai įvairių priemonių.
Turime priemonę „Atgal į Lietuvą“, kuri veikia nuo 2021 m. Ši iniciatyva skirta supažindinti mūsų diasporą su Lietuvos darbo rinka ir darbdavių lūkesčiais.
Užimtumo tarnyba taip pat rengia darbo muges, dirba su atskirų kategorijų žmonėmis, pavyzdžiui, jaunimu, kuris studijuoja užsienyje. Žinome, kad labai svarbios konsultacijos. Lietuviai grįžta aplankyti savo giminaičių, šeimos, ir tuo metu gali be registracijos apsilankyti Užimtumo tarnyboje bei gauti konsultacijas apie darbo rinkos galimybes Lietuvoje.
Be to, 2024 m. Užimtumo tarnyba paleido interaktyvų žemėlapį, suskirstytą pagal kiekvieną savivaldybę. Jame galima matyti, kokia yra darbo rinkos situacija, švietimo galimybės, kur yra darželiai, mokyklos.
– Ar Savivaldybių asociacija kokiu nors lygiu svarsto, kaip susigrąžinti išvykusius gyventojus?
– A. K.: Turbūt nėra vieno dalyko, kuris būtų kertinis ir padėtų žmonėms grįžti į Lietuvą. Žmonėms, ypač jei jie yra santuokoje ar turi gyvenimo partnerius, svarbi visa eilė klausimų. Būsto klausimas tikriausiai yra pirmoje vietoje, vėliau seka darbo klausimai – galimybė įsidarbinti, gauti socialines paslaugas.
Savivaldybių asociacija praėjusiais metais įkūrė komitetą darbui su diaspora. Jam vadovauja Zarasų merė. Šiais metais turėsime keletą susitikimų su diasporos atstovais, o Plungėje įvyks viso pasaulio lietuvių susitikimas – dalyvaus 56 valstybių atstovai. Su jais kalbėsimės apie jų grįžimo į Lietuvą galimybes, kalbos mokymąsi.
Jaunoji karta kalba ne tik lietuviškai: vieni yra anglakalbiai, kiti – ispanakalbiai. Nemaža dalis mūsiškių grįžta iš Skandinavijos šalių. Šiems žmonėms sunkiau sekasi prisijungti prie mūsų švietimo įstaigų veiklos, todėl aptarti įsiliejimo aspektus yra labai svarbu.
100 tūkstančių emigrantų nėra toks didelis skaičius. Vienas iš pagrindinių aspektų, kalbant su Ekonomikos ir inovacijų ministerija bei pramonininkais, yra dirbančių žmonių skaičius, kurie galėtų užimti darbo vietas. Mūsų pramonininkai dirba labai efektyviai – jie steigia naujas įmones, tačiau vienas iš kertinių faktorių, kad jos būtų įkurtos, yra dirbantys žmonės.
Iš kitų šalių grįžtantys mūsų bendrapiliečiai turi kitokią darbo patirtį – jie yra pamatę daugiau pasaulio, turi daugiau gyvenimiškos patirties. Iš tiesų tai yra geras potencialas, kuris gali papildyti mūsų dirbančiųjų gretas.
Savivaldybėje, kuriai aš vadovauju, labai daug žmonių yra dirbę Norvegijoje. Kadangi Norvegijoje ekonominė situacija yra pablogėjusi, jau keli šimtai žmonių iš ten grįžo į Lietuvą. Jie papildo mūsų darbo rinką, ir mes tuo labai džiaugiamės, nes jų darbo kultūra yra kitokia.
Kadangi Plungė yra pramoninė savivaldybė, čia beveik nėra problemos dėl darbo. Be abejo, jei tai siauresnės specialybės, atsiranda tam tikrų sunkumų, tačiau bedarbystės lygis pas mus yra žemesnis nei Lietuvos vidurkis.
– Vidutinei savivaldybei priimti tūkstantį žmonių su vaikais, kurie nekalba lietuviškai, būtų problema?
– A. K.: Jau eilę metų turime daugiau grįžtančių nei išvažiuojančių. Tie žmonės sugeba integruotis, o kiek reikia – mes jiems padedame. Dauguma, ypač regioninių savivaldybių, turi laisvų vietų tiek mokyklose, tiek darželiuose. Manau, kad būtent regionuose jų integracija į gyvenimą būtų gerokai paprastesnė.
Dauguma, ypač regioninių savivaldybių, turi laisvų vietų tiek mokyklose, tiek darželiuose. Manau, kad būtent regionuose jų integracija į gyvenimą būtų gerokai paprastesnė.
Didesnė problema yra būstas. Praėjusių metų pabaigoje turėjome susitikimą su ILTE dėl galimybės plėsti municipalinį būstą. Daugumoje Europos Sąjungos šalių labai stipriai išplėtotas būsto nuomos, o ne nuosavybės modelis.
Lietuva šiuo atveju yra visiškai kitoje pozicijoje. Norint pritraukti tuos žmones, reikalingas kokybiškas būstas. Manau, kad šiais metais jau turėsime praktinius mechanizmus, kaip, pasitelkus ILTE, galėtume padidinti municipalinio būsto fondą savivaldybėse.
– Ar tiek grįžusių emigrantų Lietuvai būtų didelė našta, juk jie grįžta su savo reikalavimais?
– V. Š.: Manau, kad kažkas ne taip suskaičiavo. Tai nėra didelė našta, o didesnė nauda. Daugiau dirbančių žmonių reiškia didesnį BVP ir turtingesnę valstybę. Lietuva turi tapti prioritetu – geriausia šalimi gyventi lietuviams.
Man atrodo, kad ši šalis tokia jau yra, vis daugiau lietuvių tai supranta, ir 100 tūkstančių grįš savaime. Klausimas ne ar grįš 100 tūkstančių lietuvių, o kaip greitai mes tai pasieksime. Mano nuomone, reikia pasistengti ir padaryti, kad tai įvyktų greičiau.
Klausimas ne ar grįš 100 tūkstančių lietuvių, o kaip greitai mes tai pasieksime.
Šiuo metu Lietuvoje yra 2,8 mln. gyventojų, o iš jų dirba 1,4 mln. Tai reiškia, kad dirbantieji išlaiko visus likusius. Kuo daugiau yra dirbančių žmonių, tuo didesnės pensijos, didesni atlyginimai ir mažesni valstybės išlaikymo kaštai, nes našta padalinama didesniam žmonių skaičiui.
Estai yra numatę ne tik mechanizmus, kaip susigrąžinti tautiečius, bet ir kaip įdarbinti jų antrąsias puses, kurios yra užsieniečiai. Savo ruožtu turime būti draugiški ne tik grįžtantiems lietuviams, bet ir užsieniečiams.
Lenkai taiko mokestinę lengvatą: grįžusiam piliečiui kelerius metus nuo darbo užmokesčio neskaičiuojamas gyventojų pajamų mokestis. Taip jiems už tą pačią algą labiau apsimoka dirbti Lenkijoje nei kitoje užsienio šalyje.
Latvijoje egzistuoja atvejo vadyba. Į šalį grįžęs žmogus susiduria su daug problemų, o už kiekvieno skaičiaus slypi skirtinga žmogaus istorija: vieniems sunku susirasti būstą, kitiems – darbą ar darželį. Lietuvoje taip pat turėtų būti žmogus, kuris jau yra praėjęs šiuos procesus, žino, kaip viskas šioje šalyje veikia, ir gali padėti susigaudyti tiems, kuriems tos pagalbos reikia.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)
(be temos)