Pastaruoju metu į viešumą dažnai kyla įvairių ugdymo įstaigų problemos. Pradedant mokymo priemonių stoka ir pedagogų kvalifikacijos trūkumu, baigiant šurmulį keliančiomis socialinėmis problemomis, pavyzdžiui, patyčiomis, silpnesnių, skirtingų pažiūrų ar tautybės vaikų integracija į mokyklos bendruomenę  ir pan.

Privačiose bendrojo lavinimo mokyklose mokosi apie vieną procentą šalies moksleivių – tai vienas mažiausių rodiklių visoje Europos Sąjungoje. Nemažai tėvų susiduria su opiu klausimu – į valstybinę, ar į privačią mokyklą leisti savo atžalas.

Viskas vienoje vietoje

VŠĮ „Vilniaus privati gimnazija“ atstovė Agnė Liubertaitė sutiko papasakoti apie esminius privačių mokymo įstaigų bruožus ir kuo jos skiriasi nuo valstybės finansuojamų mokyklų.

„Visuomenė tampa neabejinga savo vaikų likimui - suvokia ir supranta, kad pagrindė vaikų sėkmės ir laimės formulė yra geras išsilavinimas. Privačiose mokyklose vaikams yra organizuojama įdomi veikla. Be to, yra plačiai išvystytas neformalusis ugdymas, vaikai gali rinktis įvairius būrelius nuo muzikos iki sporto, pavyzdžiui, šachmatus, rytų kovos menus, teatrą, chorą, keramiką, fleitą, fortepijoną, gitarą t.t. Visi būreliai yra vienoje vietoje, tad tėveliams nereikia vežioti vaiko iš mokyklos į būrelius. Taip taupomas ne tik asmeninis tėvų laikas, bet ir finansai”, - kalbėjo A. Liubertaitė.

Pašnekovės tikina, kad daugelio tėvų pagrindinis tikslas yra geras ir kokybiškas išsilavinimas. Be to, visapusiškas mokymosi procesas tampa daug paprastesniu, kadangi viskas yra vienoje vietoje ir susisteminta.

„Požiūris į mokinį yra kitoks. Negabių vaikų nėra, tiesiog jiem reikia pritaikyti tam tikrus metodus ir mokymo bei mokymosi formą. Vaikui turi būti aišku ir įdomu. Viskas turi būti struktūruota, susisteminta, aiškiai ir suprantamai pateikta. Skirtumas - stengiamasi vaikui išlavinti mąstymą ne „kalimo būdu“, tačiau ugdant socialinius įgūdžius“, - pasakojo mokyklos atstovė.

Skiriasi prioritetai

Tris atžalas auginantis vilnietis Raimondas Mikalajūnas pasakoja, kad į privačias mokymo įstaigas savo vaikus leidžia vildamasis, kad jose sudaroma palankesnės sąlygos augti jaunam žmogui.

„Privačioje mokykloje tikėjomės draugiškesnių ir tolerantiškesnių vaikų, labiau atsidavusių ir vaikais labiau besirūpinančių mokytojų. Tikėjomės, kad privačiose mokyklose yra mažiau patyčių, mažiau smurto vaikų tarpe - vaikui mažiau streso. Aišku, yra ir pliusų, yra ir minusų. Bet kokiu atveju - tiek privačios, tiek valdiškos mokyklos vaikus turi ugdyti pagal patvirtintą programą.  Nemanau, kad tarp privačių ir valdiškų mokyklų yra kažkoks žymus ugdymo skirtumas. Kaip jau minėjau - privačią mokyklą rinkomės ne dėl ugdymo, o dėl geresnės aplinkos vaikui augti“, - tikina R. Mikalajūnas.

Vyriškis pridūrė, kad jam svarbiausia, jog augantis vaikas imtų suvokti pagrindines vertybes. Dvasinis ir moralinis ugdymas mokymo įstaigoje ir yra svarbiausias.

„Mes norėjome, kad vaikas norėtų eiti į mokyklą ir į ją eitų su džiaugsmu. Ir mums nebuvo jokio esminio skirtumo ar tai bus privati, ar valdiška mokykla. Norėjome, kad vaikas augtų ne materialistas, kad kreiptų dėmesį į aplinkinių žmonių vidų, o ne į drabužius. Kad mokytųsi padėti vaikams su negalia ir juos priimtų kaip sau lygius. Kad nebūtų kalbų, kokia pas mano tėvus mašina ir koks telefonas. Kad nematytų patyčių ir t.t. Mums buvo labai svarbu, kad vaikas išaugtų savarankiškas ir nebijotų sakyti savo nuomonės. Norėjome, kad vaikas išmoktų pats galvoti, o ne būtų išugdytas kaip kareivis, kuris moka atlikti tą ar kitą užduotį”, - teigė pašnekovas.

Ne pinigai svarbiausia

Raimondo įsitikinimu, išlaidų skirtumas tarp valstybinių ir privačių įstaigų nėra toks didelis, kaip daugelis įsivaizduoja. Taip yra todėl, kad valstybinėse mokyklose tenka pakloti pinigų klasės fondams.

„Valstybinės mokyklos iš tiesų nėra visiškai nemokamos. Mūsų draugai veda vaikus į valstybines mokyklas, bet jie moka rinkliavas už naujus suolus, klasės dažymą, uniformas ir t.t. Privačiose mokyklose tokių rinkliavų nėra arba jos labai retos.

Kai mokyklą baigusi dukra anksčiau lankė valstybinę Čiurlionio menų gimnaziją, išlaidos buvo gerokai didesnės nei jai perėjus į privačią mokyklą - pradedant mokykline uniforma su būtinai tamsiai mėlynomis kelnėmis, baigiant privalomu instrumentu“, - tęsė trijų vaikų tėvas.

„Bet kokiu atveju vaiko išsilavinimas kainuoja, nesvarbu, kokia tai mokykla. Yra būreliai, yra mokymo priemonės, knygos, maitinimas ir t.t. Kai kurie dalykai privačiose mokyklose kainuoja pigiau nei valdiškose, pavyzdžiui, užklasinė veikla, kai kuriais atvejais už labai panašią kainą gauni geresnę kokybę, pavyzdžiui, maistą.

Bet principas išlieka tas pats - į vaiko išsilavinimą reikia investuoti. Tai gali būti kelionės, kurių metu vaikas pamato pasaulį, kitas kultūras, susipažįsta su kitų šalių papročiais ar istorija. Tai gali būti knygos, teatro spektakliai ir t.t. Ir šios išlaidos yra smarkiai didesnės nei išlaidos mokyklai. Už mokslą mokame 380 Lt, bet į tą kainą įeina absoliučiai visos mokymo priemonės ir nėra jokių papildomų rinkliavų, kurios dažnos valstybinėse mokyklose. Kai privačią mokyklą lankė mūsų vyresnioji dukra, kuri šiuo metu studijuoja universitete, jos mokslams skiriamos išlaidos buvo maždaug dvigubai mažesnės. Taip buvo todėl, kad toje mokykloje paskutinių 2-3 metų klasėse buvo mažiau vaikų, ir mokestis už mokslą buvo maždaug dvigubai sumažintas“, - tvirtino vyriškis.

Jis taip pat pridūrė, kad visi šeimos kiek pažįstami žmonės, vaikus leidžia privačias mokyklas renkasi ne dėl mokslo kokybės, o dėl aplinkos. Be to,  mokslo įstaiga išsirenkama intuityviai ir emociškai, todėl finansiniai dalykai, šiuo atveju, yra antraeiliai.

„Vaikai ten  mato labai įvairių žmonių: turtuolių vaikų, kurie mokykloje beveik nesilanko, vadinamųjų „moksliukų“, kitos lytinės orientacijos vaikų, vaikų su negalia, pagaliau įvairių keistuolių - ir visus juos tolerantiškai priima. Mums tai labai svarbu. Bet kokiu atveju - tėvai siekia, kad vaikui būtų kuo geriau išsilavinę. Jei jam gerai valdiškoje mokykloje - jokie tėvai iš tos mokyklos vaiko niekur nepervedinės. Jei jam gera privačioje - versis per galvą, kad sumokėtų už jo mokslus”, - tikino R. Mikalajūnas.

Dėl mokslo lygio abejojama

Geresnis išsilavinimas paprastai suvokiamas kaip platesnis ir gilesnis nei valstybinėse mokyklose. Siekiant tai įgyvendinti, reikia atsižvelgti į svarbų faktorių - ar tėvai ir mokyklos rėmėjai įstaigai skiria mokyklai tiek lėšų, kad jų pakanka ir geresniems pedagogams, ir neformaliam ugdymui. Nemažai specialistų pritaria – gerą išsilavinimas garantuojamas tada, kai mokyklos taiko mokinių atranką ir susirenka gabiausius ir labiausiai motyvuotus jaunuolius.

Tarptautiniuose tyrimuose dalyvaujančių šalių privačių mokyklų rezultatai yra geresni. Tiesa, rezultatams didelę reikšmę turi ir vaikus auklėjančių tėvų išsilavinimas, papildomas ugdymas, aplinka, kurioje vaikas lavinasi ir kiti panašūs aspektai. Įvertinus šiuos faktorius paaiškėja, kad jeigu privačios mokyklos dirbtų su tokiu mokinių spektru, su kokiu dirba valstybinės, pastarąsias pralenkti būtų kur kas sudėtingiau.

Tyrimai rodo, kad kai  kuriose užsienio valstybėse privatų kapitalą turinčioms mokykloms iki geriausiųjų sąrašo dar toli. Taip yra todėl, kad ne kiekviena privati mokykla siekia susirinkti geriausius mokinius.

Su šia nuomone sutinka sostinėje gyvenanti Laima Kavoliūnienė. Du jaunuolius auginanti pedagogė pati dėsto valstybinėje mokykloje, tačiau teigia pažįstanti nemažai kolegų, kurie dirba abiejų tipų mokslo įstaigose, todėl nemažai išmano ir apie privačias įstaigas. Jos tvirtinimu, privačių mokyklų pažadai apie aukštą mokslo lygį neretai prasilenkia su realybe, nors statistika gali rodyti ir atvirkščiai.

„Žinau vieną mokytoją, kuri dirba vienoje privačioje vidurinėje mokykloje. Ji ne kartą pasakojo man apie tokius atvejus, kai moksleivis akivaizdžiai nesistengia, yra nemotyvuotas išmokti dėstomą dalyką. Paprastai tokiu atveju išvedamas prastesnis arba neigiamas pažymys, bet tik ne ten. Jeigu tingiam moksleiviui su pažymiais „ne pyragai“ ir pedagogas nori išvesti, pavyzdžiui, trejetą arba ketvertą, tai mokyklos valdžia daro spaudimą mokytojui, kad įvertinimas būtų geras, nes neva mokančių už mokslus tėvų vaikai turi būti įvertinti „adekvačiai“. Manau, kad apie aukštą mokslo lygį, tokiu atveju, kalbėti apskritai neverta“, - piktinosi L. Kavoliūnienė.

Pašnekovė tikino, kad tokių atvejų būna nei daug, nei mažai. Bet kokiu atveju, norėdamas gerų rezultatų, vaikas pats privalo dėti pastangas, kitaip jokios specialios ugdymo programos nepadės.

„Blogiausia, kad mokyklose, kuriose propaguojami toks valdžios, pedagogo ir mokinio santykiai, pats vaikas ima piktnaudžiauti šia situacija. Reikėtų pridurti, kad tikrai ne visur vyrauja tokia vidaus politika, bet kad ji egzistuoja – faktas. Būna ir ypač nemalonių incidentų. Pavyzdžiui, kai kurie mokiniai būna tokie akiplėšos, kad drasko mokytojui akis, nes pastarasis yra bejėgis parašyti blogą įvertinimą už blogą darbą“, - tikino moteris.