Kauno lopšelio darželio „Pušaitė“ pedagogė Aldona Muižninkienė nėra profesionali fotografė, fotografavimas yra jos pomėgis. Tačiau tai, ką ji užfiksavo fotoaparatu gimtajame savo Prapuntų kaime (Lazdijų raj.) – peržengia mėgėjiškos fotografijos rėmus.
Kauno pedagogų kvalifikacijos kėlimo centre A.Muižininkienė surengė savo fotografijų parodą „Prisiglaudimas prie žmogaus ir gamtos“.
Fotografijose – autorės užfiksuotas kaimo virsmas, kai jame lieka vis mažiau žmonių, o jų veiklos pėdsakus negailestingai trina laikas.
Nuotraukuose gamtos grožis persipina su švelniu liūdesiu ir suvokimu: viskas šiame pasaulyje praeina.
Fotografės objektyvo taikiklyje – žmonių veidai, buities rakandai, pastatai, metų laikų kaleidoskope kintančios gamtos vaizdai. Viskas čia labai paprasta ir kartu įstabu, nepakartojama.
Pro namo langą į savo gėlyną mąsliomis akimis žvelgia žilagalvė moteris. Ta pati močiutė stengiasi išklausyti anūką, nebylia kalba mėginantį jai kažką svarbaus pasakyti.
Į kiemą užsuka pusnuogis vyras, nešinas maišeliu obuolių iš savo sodo. Po kelių akimirkų jis jau irkluoja medinę valtį, švelniai teškendamas ežero vandenis.
Viena labiausiai simboliškų šio ciklo nuotraukų - senas tvartas. Apkritęs rudenėjančiais lapais, vienišas ir apleistas. Kadaise karves ir paršelius glausdavęs pastatas dabar - tik laiko liudininkas. Jo praviros durys tarsi sako: kažkas iš čia išėjo, kažkas liko... Kas?
Naujausi komentarai