Ramų užutėkį miesto pakraštyje tikėjęsi rasti vilniečiai tapo Plytinės kartodromo įkaitais. Gyventojai užsimojo kartodromą žūtbūt iškeldinti. Sportininkai dievagojasi netriukšmaujantys, be to, primena, kad kartodromas atsirado kur kas anksčiau nei kotedžai.

Visi jaučiasi teisūs

Trejus metus tarp Plytinės kartodromo ir jo kaimynystėje įsikūrusių gyventojų viręs įnirtingas nervų karas pasiekė kulminaciją. Triukšmo išvarginti gyventojai kartodromo veiklą skundžia visoms įmanomoms valstybinėms institucijos, pradedant už sveikatos priežiūrą atsakingomis tarnybomis, baigiant Seimu.

O kartodromo valdytojai tikina įstatymams nenusižengiantys ir gyventojų triukšmu neterorizuojantys. Be to, jie atkreipia dėmesį, kad kartodromas – valstybinis objektas, pradėjęs veikti dar 1967 m. Jame užaugo ne viena sportininkų karta.

Kotedžai ir kiti gyvenamieji namai kartodromo pašonėje išdygo kur kas vėliau – 1991 m., naujausi – 2007 m. Todėl naujakuriai, pirkdami būstą, esą turėjo įvertinti kartodromo kaimynystę.

Argumentų įrodyti savo tiesą turi ir viena, ir antra šalis, todėl niekas nenori nusileisti. Į kompromisus gyventojai galbūt ir būtų linkę, tačiau labiausiai norėtų, kad kartodromas išsikeltų į miesto pakraštį.

Siūlo uždengti gaubtu

„Kartodromas veikia nuo 9 val. ryto iki 21 val. vakaro. Savaitgaliai – ne išimtis. Nuo labo ryto girdime gokartų plerpimą, negalime atsidaryti langų – triukšmas baisus. Jis kelia dirglumą ir erzina“, – pasakojo Plytinės gatvėje gyvenantis Edgaras Mikalonis.

Jis atkreipė dėmesį, kad, skaičiuojant su Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentais, iš viso aplinkinėse Saulėtekio alėjos, Plytinės, Keramikų, Moliakalnio, M.Počobuto, L.Karsavino, M.Semenavičiaus gatvėse, supančiose kartodromą, gyvena daugiau nei 4 tūkst. žmonių.

„Taip apgyvendintos teritorijos viduryje kartodromas neturėtų veikti. Būtų protingiausia, jei jis išsikeltų, nes iškraustyti 4 tūkst. žmonių – nelogiška. Be to, kartodromas puikiausiai galėtų veikti ir kitur“, – įsitikinęs E.Mikalonis.

Vienintelis kompromisas, su kuriuo gyventojai sutiktų, – triukšmo nekeliantys elektriniai gokartai. Visos kitos priemonės esą būtų neefektyvios ir gyvenimo kokybės nepagerintų.

„Esame konsultavęsi su aplinkos specialistais. Jie sakė, kad neįmanoma teritorijoje pastatyti tokių apsaugos nuo triukšmo sienelių, kad erzinančio garso nesigirdėtų. Kadangi kartodromas yra duobėje, o namai išsidėstę aukščiau, triukšmas vis tiek aidu kiltų į viršų ir sklistų tolyn. Vienintelis būdas jį suvaldyti – kartodromą uždengti stikliniu gaubtu“, – aiškino E.Mikalonis.

Svajoja apie tylą

Gyventojai Plytinės kartodromo pašonėje ramiai gyveno iki 2009 m. Esą būtent tada kartodromas atgijo: jame ne tik treniruojasi sportininkai, bet ir vyksta varžybos, specialūs renginiai, įmonių vakarėliai.

„Kartodromas iki 2009 m. iš esmės neveikė, todėl triukšmo gyventojai nejautė. Mūsų namai pastatyti legaliai, teisėtai, vadinasi, veikti kartodromas negalėjo nuo tada, kai teritorija tapo gyvenamuoju rajonu“, – neabejojo E.Mikalonis.

Gyventojai svarsto, jog sportiniai gokartai garsiai plyšauja todėl, kad jais važinėjama be duslintuvų.

„Mes norime vienintelio teisėto dalyko – tylos gyvenamajame rajone“, – sakė kitas gyventojas Algimantas Bilevičius.

Pirmą kartą dėl dirginančio triukšmo į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą (VVSC) jis kreipėsi 2009 m. gegužę.

Centras ėmėsi nagrinėti skundą, atlikti laboratoriniai triukšmo matavimo tyrimai. Nustatyta, kad pagal tuo metu galiojusią higienos normą triukšmas neviršijo leistino lygio.

Skundėsi kelis kartus

Gyventojų teigimu, jų gyvenimo kokybė tolydžio blogėjo, ypač šiltuoju metų laiku, kai kartodromas veikia visu pajėgumu. Todėl 2010 m. gegužę gyventojai į VVSC kreipėsi pakartotinai. Šįkart atlikus tyrimus nustatyta, kad triukšmas gyvenamosiose patalpose higienos normą viršija 2 decibelais.

VVSC įpareigojo viešosios įstaigos Plytinės kartodromo administraciją numatyti triukšmą mažinančias priemones ir joms įgyvendinti davė tris mėnesius.

„Tačiau triukšmo problema tik didėjo. Kitaip tariant, institucijos nedarė nieko“, – nusivylimo neslėpė E.Mikalonis.

Šių metų liepą gyventojai vėl parašė skundą. Į procesą įsitraukė Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba.

„Mūsų specialistai su laboratorija atvyko matuoti triukšmo, tačiau Plytinės g. 19H namo gyventojai jų neįsileido ir net nenoriu pakartoti, kokiais žodžiais išvadino. Todėl matavimus specialistai atliko kitoje vietoje“, – pasakojo tarnybos direktoriaus pavaduotojas Paulius Čelkis.

Naujausius triukšmo matavimus VVSC atliko lapkričio 24 d., bet jų rezultatai visuomenei dar nepateikiami.

Dienraščio žiniomis, centras ketina raginti miesto savivaldybę priimti spendimą riboti kartodromo darbo laiką.

Esmė ne triukšmas, o žemė?

Viešosios įstaigos Plytinės kartodromo direktorius, buvęs kartingo čempionas Darius Jonušis prisipažino esąs išvargintas gyventojų skundų ir po jų atliekamų tarnybų patikrinimų. Į kartodromo teritoriją neretai užsuka ir gyventojų iškviesti policijos pareigūnai.

Tiesa, iš teritorijos jie pasišalina taip ir nepareiškę kartodromui jokių pretenzijų. „Policijos departamentas mano, kad spręsti šias problemas yra ne policijos funkcija, nes kartodrome vykdoma teisėta veikla ir konkretaus pažeidimo, kurio kontrolė būtų pavesta policijai, nėra. Tai ne pilietis, kuris triukšmautų, garsiai dainuotų ir kurį reikėtų nutildyti. Šiuo atveju kalbama apie triukšmą, kuris kyla vykstant ūkinės veiklos procesui. Tai ne policijos klausimas“, – aiškino Policijos departamento atstovas.

D.Jonušis atkreipė dėmesį, kad kartodromo atžvilgiu neigiamai nusiteikę toli gražu ne visi gyventojai, bet tik keli asmenys.

„Patikėkite, visa tai, kas dabar dedasi, vyksta ne dėl triukšmo. Mano manymu, tam tikri suinteresuoti asmenys ar verslo grupės naudojasi gyventojais, kad užvaldytų teritoriją: kad ant žemės, kuri yra patrauklioje miesto vietoje, išdygtų gyvenamieji namai“, – svarstė D.Jonušis.