Pereiti į pagrindinį turinį

Kauno senamiesčio rakštis virs puošmena

2010-11-02 19:55
Kauno senamiesčio rakštis virs puošmena Kauno senamiesčio rakštis virs puošmena Kauno senamiesčio rakštis virs puošmena Kauno senamiesčio rakštis virs puošmena Kauno senamiesčio rakštis virs puošmena Kauno senamiesčio rakštis virs puošmena Kauno senamiesčio rakštis virs puošmena Kauno senamiesčio rakštis virs puošmena Kauno senamiesčio rakštis virs puošmena Kauno senamiesčio rakštis virs puošmena Kauno senamiesčio rakštis virs puošmena

Dešimtis metų neremontuotas, avarinės būklės dailės mokyklos pastatas Šv.Gertrūdos gatvėje pamažu įgyja naują veidą – įpusėjo pastato išorės restauracija. Interjerui dar teks palaukti.

Du dešimtmečius šiame istoriniame, XVIII a. Senamiesčio pastate veikia Kauno Antano Martinaičio dailės mokykla, tačiau remonto jis neregėjo. Aptriušęs namas estetiškai gadino aplinką, be to, tapo pavojingas – buvo pradėję byrėti plytos. Tokio apsileidimo priežastimi mokyklos direktorius Žygimantas Šarakauskas laiko mokyklos statusą – tai papildomo ugdymo įstaiga, kuriai nebuvo skiriama tiek dėmesio, kaip bendrojo lavinimo mokykloms.

Prieš kelerius metus fasado darbai pajudėjo. Pradžioje restauruota šoninė siena, besiribojanti su M.Daukšos gatve, pakeistas pastato stogas. Šiemet pastoliai apraizgė priekinį fasadą. Eilės laukia ir pastato išorės sienos vidiniame kieme, prie jų restauratoriai dar neprisilietė. Tikimasi, kad nebus delsiama skirti lėšų šiems darbams.

Į pastato išorės restauravimą investuota daugiau kaip 3 mln. litų, fasado tvarkymui užbaigti reiktų dar bent pusės milijono. Lėšas remontui skiria miesto savivaldybė. Kiek pinigų pareikalaus vidaus remonto darbai, paaiškės parengus techninį projektą. Ž.Šarakauskas nedvejoja, kad vien senųjų rūsių restauravimas atsieis ne vieną milijoną litų.

"Tai vienas gražiausių pastatų Kaune, jo interjerai irgi buvo vertingi. Išliekamąja prasme pastato vidaus būklė yra tragiška", - kalbėjo mokyklos direktorius. Pasak jo, jau vedamos derybos dėl vidaus remonto techninio projekto rengimo.

"Eksterjerą užbaigsime kitais metais. Esame pripratę darbus daryti etapais", - pridūrė Ž.Šarakauskas. Fasado tvarkymo tempą stabdo tai, kad jis yra istorinis, nežinoma, kas slepiasi po tinku. Įmonės "Kauno restauratoriai" darbuotojai pirmiausia nuima tinką, tada ištiria senąjį mūrą, atradę architektūrinių detalių derina su architektais, kaip jos bus parodytos restauruojamame pastate.

"Kiekviena plyta verčia daryti kažkokį sprendimą. Pavyzdžiui, iš Šv.Gertrūdos gatvės pusės sovietmečiu buvo padaryti langai, dabar juos užmūrijame. Langai daromi ten, kur pastaruoju metu buvo sienos", - restauratorių darbo pavyzdį pateikė įstaigos vadovas.
Ž.Šarakauskas pasakojo, kad sunkų galvosūkį užminė tai, jog kadaise šis pastatas turėjo priestatą – šiandien jis būtų išsikišęs į Šv. Gertrūdos gatvę. Ši namo dalis buvo panaikinta dar tarpukariu. Paveldo institucijų atstovai pradžioje reikalavo priestatą atkurti, tačiau prieita kompromiso ir bus ieškoma kitų priemonių, kaip parodyti buvusio statinio egzistavimą.

"Tai buvo pats didžiausias kliuvinys, dėl kurio pastatas taip ilgai nebuvo restauruojamas", - prasitarė Ž.Šarakauskas.

Pastato istorija

Dviejų aukštų mūrinis pastatas pastatytas 1781 m. kaip užvažiuojamieji namai, kuriuose buvo įrengtos dvi arklidės, dvi karčiamos, dvi salės ir kambariai pravažiuojantiesiems. Namai buvo vadinami austerija, ji priklausė miestui. Tačiau jos tvarkymui bei remontui buvo skiriama nedaug dėmesio, be to, išoriniai įvykiai lėmė miestų nuosmukį.

1792 m. austerijoje buvo apsistoję rusų kareiviai, kurie ją nusiaubė. 1809 m. inventorizuojant objektą rašoma, kad langai išdaužyti, durys užkaltos, vietomis kiauras stogas. Apie XIX a. vidurį namas prarado savo pirminę paskirtį. XIX a. antroje pusėje jį mėginta pritaikyti kareivių ligoninei, vėliau – kariniam sandėliui. 1881 m. miesto valdžia pastatą pardavė pirkliui, kuris netrukus pristatė trečiąjį aukštą. 1903 m. pastatas priklausė Vilniaus žemės bankui. Mūriniame trijų aukštų name su rūsiu veikė kepykla, maldos namai, krautuvės, dirbtuvės, vestuvinė salė, įrengtuose butuose gyveno žmonės.

Esminiai fasado remonto darbai prasidėjo tik 1921 m., kai patalpos išnuomotos krautuvėms, dirbtuvėms, šokių salei. Iškristos naujos angos langams, durims, perplanuotas vidus. Norint maksimaliai išnaudoti šio didelio pastato plotą, 1923 m. prašoma užstatyti mansardinį aukštą, tad ant pastato atsirado medinė mansarda. Po karo pastatas tarnavo švietimo sistemai, čia laikinai glaudėsi mokyklos, kol jų pastatai buvo remontuojami. Pastaruosius 20 metų pastate įsikūrusi A.Martinaičio dailės mokykla.

Šaltinis: Kultūros paveldo departamentas, "Kauno diena".

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų