Baltų žemių žmonės, o juo labiau lietuviai, niekada nebuvo nuolankūs savo pavergėjams. Patys užkariaudavę didžiules teritorijas iki Maskvos Kremliaus ir Juodosios jūros, jie patyrė ir kryžiuočių, ir Rusijos carų, ir lenkiškųjų bei sovietinių okupantų grandines. Todėl ir sukilimai prieš juos arba, kaip sakytų marksistai, nacionalinė išsivaduojamoji kova buvo dažnas reiškinys.

Tarp ryškesnių tokių sujudimų istorikai primintų prūsų sukilimo vado Herkaus Manto (Henrichės Montės) keletą metų trukusį išsivaduojamąjį iš kryžiuočių karą XIII a. antrojoje pusėje. Neužmirštamas ir buvusios Abiejų Tautų Respublikos surengtas ir daugiau kaip metus užsitęsęs sukilimas prieš carinę Rusijos imperiją, beje, prasidėjęs 1863 m. sausio 22 d. Varšuvoje. Tai buvo aršus lenkų ir lietuvių pasipriešinimas, per kurį įvyko net 321 mūšis su caro kariuomene ir kuris, deja, pasibaigė dar žiauresnėmis represijomis prieš vakarinius imperijos pakraščius.

Neabejotinai prisimintume ir 1941 m. Birželio sukilimą, kurio baigtis taip pat neatitiko Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) lūkesčių ir kuris iki šiol vertinamas nevienareikšmiškai.

Tačiau ne mažiau svarbus ir vadinamasis Klaipėdos sukilimas, kuris ir dabar kelia aibes kontroversiškų vertinimų, bet neabejotinai išskirtinas savo ryžtu, tikslia kovine taktika ir sugebėjimu apginti Lietuvos interesus. Sakoma: kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Dažnas istorikas vengia žodžio „sukilimas“, kai kas linkęs manyti, kad tai buvo „okupacija“, o vienas iš šių įvykių organizatorių literatūros klasikas Vincas Krėvė-Mickevičius savo prisiminimuose ir 1952 m. balandžio 9 d. Mykolui Biržiškai iš JAV rašytame laiške teigė, kad tai buvo Klaipėdos „atvadavimas“.

Taigi Lietuva Klaipėdos krašto (apie 2848 kv. km) neturėjo nuo pat jo atsiradimo, tai yra nuo 1919 m. birželio 28 d. pasirašytos Versalio taikos sutarties. Tiesą sakant, ir anksčiau Klaipėda priklausė Prūsijai, o nuo 1871 m. – Vokietijos imperijai. Versalio sutartimi į Rytų Prūsiją įeinantis kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir pateko Antantės žinion. I pasaulinio karo sąjunginės valstybės delsė de jure pripažinti 1918 m. vasario 16-ąją nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą; šį motyvą pagrindiniu jos skelbė vėliau, kai Vilnius reikalavo priskirti Lietuvai Klaipėdos kraštą. Antantė krašto administravimą pavedė Prancūzijai, kuri nuo seno buvo palankesnė Lenkijai (galbūt nuo vadinamojo Lenkijos įpėdinystės karo, palietusio ir Prancūziją), reiškusiai kone didžiausias pretenzijas į šią teritoriją.

Anot visiems prieinamų žinynų, 1920–1923 metais dėl politinės krašto ateities susikirto Lenkijos, Lietuvos ir Klaipėdos krašto gyventojų interesai. Lenkija ir Lietuva, spręsdamos Klaipėdos krašto ateities klausimą, rėmėsi ekonominiais ir etnopolitiniais motyvais. Lenkija buvo suinteresuota turėti Klaipėdos uosto kontrolę, per jį eksportuoti savo produkciją. 1921 m. gruodį Klaipėdoje įsteigtas Lenkijos konsulatas, o 1922 m. pasirašyta prekybos sutartis su Klaipėdos krašto pramonininkais užtikrino per karą nutrūkusį medienos tiekimą į uostą. Kita vertus, stipri Lenkijos įtaka Klaipėdoje galėjo Lietuvą daryti dar labiau priklausomą nuo Lenkijos. Nepamirškime, kad tuo metu, 1920 m. spalį, generolo Lucjano Żeligowskio būriai, tylomis palaiminti iš Varšuvos ir abejingai stebint Antantei, jau buvo užėmę Vilnių, o paskui okupavo ir Vilniaus kraštą.

1922 m. Ambasadorių konferencija Klaipėdos klausimui spręsti paskyrė Jozefą Pilsudskį šlovinusį ir apie jį knygą parašiusį, o vėliau Varšuvoje ambasadoriumi įsikūrusį prancūzų diplomatą Julesą Laroche`ą, kuris, labiau paveiktas freištato* idėjos šalininkų, jau 1923 m. sausio 10 d. buvo pasiruošęs suteikti Klaipėdos kraštui tokios valstybės statusą. Tai reiškė, kad po to teisinėmis priemonėmis susigrąžinti priėjimą prie jūros Lietuvai bus neįmanoma…

Vilnius, teisingiau – Kaunas, tokioje situacijoje nutarė ryžtingai veikti: Ministro Pirmininko Ernesto Galvanausko vyriausybė, dar gerokai prieš tai rengusi slaptus posėdžius, užsitikrino Vokietijos ir Sovietų Rusijos paramą. Per visuomeninę Lietuvos šaulių sąjungą ir Klaipėdoje įkurtą „lietuvninkų“ Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą ji organizavo karinį Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos, vadinamąjį Klaipėdos sukilimą, kuris nuo 1923 m. sausio 10 d. truko ilgiausiai savaitę.

Kodėl lietuvius rėmė Berlynas? Jis buvo suinteresuotas, kad vokiečių gausiai gyvenamame Klaipėdos krašte neliktų Vokietiją parklupdžiusios Antantės. Vokietija greičiausiai svarstė taip: šiandien Klaipėda geriau tebūnie silpnų lietuvių, bet ateis laikas, kai ji vėl bus mūsų (tokia taktika pasitvirtino: jau 1939 m. kovo 23 d. Adolfas Hitleris sugrąžino Klaipėdą Reichui). Berlynas taip pat neatmetė versijos, kad uostamiestį kada nors kontroliuos Lenkija, kuri jau buvo įkūrusi okupacinę Vidurio Lietuvą ir dominavo Nemuno žemupyje.

Tuo tarpu Maskva 1920 m. liepos 12 d. pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartimi jau buvo pripažinusi nepriklausomą Lietuvą, o Vilnių ir Gardiną – Lietuvai. Tiesa, Raudonosios armijos daliniai iš Vilniaus pasitraukė tik 1920 m. rugsėjį, o jau po keleto savaičių, spalio 9-ąją, Vilnių užėmė kitas okupantas – Lenkijos kariuomenė. Taigi tegul ir trumpas taikių derybų ir pripažinimo laikotarpis suteikė daug galimybių Vilniui, o Maskvai piršo idėją geriau leisti Lietuvai kontroliuoti neužšąlantį Klaipėdos uostą, negu jį palikti Antantei arba lenkams.

Taip lietuviai ryžtingai, apsimesdami, kad operacija buvo surengta ne valstybiniu lygiu, o pačių „lietuvninkų“ iniciatyva, susigrąžino sau langą į Vakarus. Istorikas Algimantas Kasparavičius neseniai pateikė taiklų palyginimą. Atsakydamas į BNS klausimus, Lietuvos istorijos instituto bendradarbis sakė: „Lietuvių grįžimas į Klaipėdą po 500 metų pertraukos civilizacine prasme Lietuvai reiškė maždaug tą patį, ką Berlynui – Vokietijos suvienijimas ir Bavarijos įjungimas į Vokietijos valstybę arba Rusijai – Švedijos sumušimas ir Sankt Peterburgo įkūrimas“.

Iš visos savanorių rinktinės Klaipėdai vaduoti, kurią sudarė 1078 kariai (bendras jų skaičius siekė 1753), žuvo 12 lietuvių. Sakykime, kad tokia auka nedidelė. Gal kiek ir ciniškas palyginimas, tačiau ji ne tokia skausminga, kaip netolima Sausio 13-osios tragedija. O Klaipėdos sukilimo pasekmės neišmatuojamos. Istoriko A. Kasparavičiaus duomenimis, per 15 metų užsienio laivyba Klaipėdoje išaugo daugiau nei dvigubai: nuo 700 laivų 1923 m. iki 1550 1938-aisiais, o krovinių apyvarta uoste padidėjo net keturis kartus. 1938 m. per Klaipėdą ėjo jau beveik 80 procentų visos Lietuvos užsienio prekybos.

Ką darytume, jei iki šios dienos būtume atkirsti nuo jūros? Beje, rusų istorikai, tarsi pamiršę bolševikinės Rusijos diplomatinę patirtį, vėl ginčija šio krašto priklausomybę. Tokius ginčus dar 1989 m. paskatino pats Michailas Gorbačiovas. Kaip savo studijoje „1923 m. Klaipėdos krašto sukilimo kontroversijos“ rašo istorikas Vygantas Vareikis, garsusis gensekas, mėgindamas stabdyti lietuvių nepriklausomybės siekius, jau tada siūlė atkurti tą nepriklausomą Lietuvą be Klaipėdos krašto, tai yra su 1940 m. sienomis. Mat, pagal prieškarinę Lietuvos ir Vokietijos sutartį kraštas priklausęs Vokietijai, o pagal 1945 m. pasirašytą Potsdamo sutartį Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštai esą pateko į Sovietų Sąjungos kontrolę ir Klaipėda jokia formalia sutartimi Lietuvai nebuvo perduota.

Ir dabar kartojama, kad Rusijos Federacija yra visų SSRS teisių perėmėja, taigi ir Rusijos teisės į Klaipėdos kraštą nėra išnykusios. Kitaip sakant, kai pakvimpa geru kąsniu – Rusija paveldi Sovietų Sąjungos teises ir įsipareigojimus, o kai reikia kompensuoti okupacijos padarytą žalą – neria į krūmus…

Vadinasi, ginčai dėl Klaipėdos sukilimo jau tampa mūsų sugyvenimo su kaimynais ašimi. Ginčykimės, bet nepraraskime tautinių orientyrų.

* Freistaat (vok.) – laisva valstybė.

Straipsnis skelbtas istorijos ir kultūros ketvirtiniame leidinyje „Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Anot vyr. redaktoriaus Romualdo Ozolo, šio leidimo svajonę ne vienus metus puoselėjo būrelis Sąjūdžio pirmeivių, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų, Pirmosios vyriausybės ministrų. skirtas mūsų valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjantis ketvirtinis leidinys. Valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas. Priduriama, kad nepriklausomybės samprata tiek asmeniui, tiek tautai, tiek valstybei yra tokia fundamentali – prasmės požiūriu universali, o reikšmės požiūriu praktiška, – kad nepriklausomybės liudijimai ir mąstymai gali sudominti iš esmės visus ir kiekvieną.