Kaune viešėjusi Nyderlandų karalienė Beatričė lankėsi buvusio Japonijos diplomato Chiunės (Čijūnės) Sugiharos namuose Vaižganto gatvėje. Kas sieja Japoniją, Olandiją ir Kauną?  

Vadintas Kurasao princu

Ch.Sugiharos nuopelnai žinomi ne tik Kaune, bet visame pasaulyje, tačiau kur kas mažiau yra rašyta ir kalbėta apie jam talkinusio Nyderlandų konsulo Jano Zwartendijko nuopelnus. Pirmoji Lietuvoje apie jį garsiai 2003 metais prabilo „Kauno diena", išspausdinusi rašinį „Kurasao princas pakilo iš užmaršties“.   

Ch.Sugihara, Kaune rezidavęs 1939-1940 metais, žydams išduodavo tranzitines vizas. Jas gaudavo tik tie, kurie jau turėjo Nyderlandų konsulo vizą į Kurasao salą, Nyderalandų koloniją Ramiajame vandenyne. Vizas į šią salą ir išdavinėjo J.Zvartendijkas, kuris 1938 metais tapo Olandijos bendrovės „Philips“ atstovu Lietuvoje.

Nyderlandų konsulas ir pradėjo išdavinėti „gyvybes gelbėjusias" vizas. Teigiama, kad tokių vizų jis išdavė 2345. Iš pradžių, 1940 metų liepos 24-27 d., jas rašė ranka, o liepos 29 d.-rugpjūčio 2 d. pasinaudojo pagamintu antspaudu. Daugiausia šiomis vizomis pasinaudojo iš Lenkijos į Lietuvą nuo nacių pabėgę žydai, tačiau buvo ir Vokietijos bei Lietuvos žydų.

Sugalvojo fiktyvias vizas

Istorija pasakoja apie du žydų ješivos (dvasinė mokykla) studentus iš Telšių, gimusius Nyderlanduose, ir prašiusius vizų į Kurasao salą. Natanas Gutvirtas ir Chaimas Nusbaumas kreipėsį į J.Zvartendijką. Olandija buvo okupuota 1940 metų gegužę, bet jos kolonijos, tarp jų ir Karibų salos, buvo laisvos.

Konsulas kreipėsi paaiškinimo į Rygoje rezidavusį Nyderlandų ambasadorių. Šis paaiškino, kad vizų į Kurasao nereikia, nes tik salos gubernatorius gali įleisti užsienietį arba ne. 

Tada studentai paprašė J.Zvartendijko į pasus įrašyti tik sakinį, kad "Vizų į Kurasao nereikia". Taip gimė "Kurasao vizos". Žydų studentai po to kreipėsi į Č.Sugiharą, kuris išdavė dešimties dienų trukmės tranzito vizas į Japoniją. Užsieniečiai, turėdami Nyderlandų ir Japonijos vizas, gavo galimybę gauti Sovietų Sąjungos išvykimo vizą. Tai leido žydams keliauti traukiniu iki Vladivostoko, iš čia laivu plaukti į Japoniją. Nė vienas neketino vykti į Kurasao salą.

Jauni vaikinai suprato, kad rado būdą, kaip galima išgelbėti daugelį iš Lenkijos į Lietuvą pabėgusių žydų. Jie grįžo pas J.Zvartendijką, kuris jau turėjo pasigaminęs guminį vizos antspaudą. Žinia greitai pasklido tarp žydų. J.Zvartendijkas dėliojo vizos štampus į jau nebegaliojančios Lenkijos ir Lietuvos pasus. Jis dirbo nuo ryto iki vakaro. Iš Nyderlandų konsulato visi žydai traukė pas Č.Sugiharą. Jis žinojo, kad Kurasao vizos nėra tikros, bet davė žydams tranzito vizas. Žydai pasigamino daug Kurasao vizų kopijų, todėl Č.Sugihara išdavė daugiau vizų nei J.Zvartendijkas. Japonas suprato, kad daug vizų yra padirbtų, tačiau padėjo žydams išvykti. 

Prašė sulėtinti darbą

Isakas Lewinas savo istoriografijoje teigia buvęs pirmasis pabėgėlis, gavęs vizą iš J.Zwartendijko. I.Lewinas aprašė, kaip prasidėjo „Kurasao vizų“ istorija.

Jo žmona Pesla, Vilniuje gyvenusi Lenkijos pilietė, paprašė ambasadoriaus L.P.J. de Dekerio įrašyti, kad vizų į Kurasao ir Surinamą nereikia. Pasas su tokiu įrašu buvo parodytas J.Zvartendijkui.

Jis tą patį įrašė į I.Levino pasą I.Levinas sakė, kad jam kaip tik to reikėjo, kad galėtų gauti vizą iš Ch.Sugiharos. Liepos 27 dieną minia žydų užgulė Č.Sugiharos rezidenciją. Visi turėjo J.Zvartendijko vizas.

Vėliau Ch.Sugihara skambino jam, prašydamas sulėtinti darbą. Ch.Sugihara dirbo ir po rugpjūčio 3 dienos. Rugpjūčio 25 diena buvo paskutinė, kai užsienio diplomatai turėjo palikti Lietuvą.

Nei J.Zvartendijkas, nei Ch.Sugihara nebuvo profesionalūs diplomatai. Teigiama, kad šie vyrai nė karto nebuvo susitikę. Olandas dirbo Laisvės alėjoje, o japonas - Vaižganto gatvėje.

Nesigyrė savo darbu

J.Zvartendijkas vėliau pamėgino sužinoti, kiek jo gelbėtų žydų išsigelbėjo. Tik 1976 metais jis gavo informaciją, kad apie 2000 žydų išsigelbėjo jo dėka. Tuo metu jis jau sirgo vėžiu. Kaip teigė vaikai, ši žinia suteikę didelę palaimą. 1976 metų rugsėjį gautas laiškas iš Japonijos, kuriame pranešta, kad iš Lietuvos į Japoniją atvyko 2178 žydai. Pranešimas atvyko jo laidotuvių dieną.

2003 metais Ch.Sugiharos namuose buvo atidengtas stendas J.Zwartendijkui. Tais pačiais metais ant Laisvės al. 42 namo buvo užkabinta lentelė su tokiu  tekstu: „Šiame pastate iki 1928 metų veikė Nyderlandų Karalystės konsulatas. 1940 metais jis buvo įsikūręs Laisvės al. 29, kur dirbo Jan Zwartendijk, žymus Nyderlandų verslininkas, diplomatas, humanistas, padėjęs emigruoti pavojuje atsidūrusiems keliems tūkstančiams žydų ir kitų tautybių piliečiams“.

2003 merų rugsėjį į Kauną, kai buvo pritvirtinta atminimo lenta J.Zvartendijkui (1896-1976), specialiai į iškilmes atvyko jo dukra Edita ir sūnus Robertas.

„Mūsų tėvas nemėgo stovėti prožektorių šviesoje. Jis darė tai, kas jam atrodė teisinga. Tėvas pasakytų, kad ne gelbėjo bėglius, bet jie patys gelbėjosi“, - tuomet sakė R.Zvartendijkas.

Svečias pasakojo, kad tėvas apie savo pagalbą žydams prasitarė tik prabėgus trims dešimtmečiams. „Jis buvo labai laimingas, kai prieš mirtį sužinojo, jog 2200 žmonių, kuriems padėjo, išsigelbėjo“, - sakė R.Zvartendijkas, kuris iš Kauno išvyko, kai jam buvo vieneri.