Patyčias Lietuvoje patiria 28 proc. vaikų. Prieš kelias dienas „Kauno diena“ rašė apie Šančių mokykloje įvykusį incidentą, kai aštuntokei jos bendraklasiai padegė plaukus.

Apie smurto ir patyčių problemas mokyklose bei už jos ribų kalbamės su Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurore Vitalija Gabartiene.

Kiek ilgai egzistuoja smurto ir patyčių problema visuomenėje?

Tai egzistuoja jau seniai, galbūt anksčiau viešojoje erdvėje apie šias problemas buvo mažiau kalbama. Anksčiau nebuvo ir prokurorų, kurie specializuotųsi šioje srityje, bet palaipsniui nusikaltimų daugėjo, ypač nepilnamečių prieš nepilnamečius. Atsižvelgiant į tai buvo įsteigti nauji specializuotų prokurorų ir sugrąžinti policijos specialistų, tyrėjų etatai, dirbančių nusikalstamų veikų prieš nepilnamečius srityje. Į šią veiklą įsitraukė Švietimo skyriaus darbuotojai, psichologinės pagalbos tarnybos.

Koks smurtą patiriančių vaikų amžiaus vidurkis?

Nuo paauglystės pradžios, t. y. 14 iki 16 metų.

Kokiais informacijos kanalais Jus pasiekia žinia apie smurtą prieš nepilnamečius?

Visose seniūnijose esama socialinių darbuotojų, kurie, kaip būdinga mažesnėms bendruomenėms, vieni apie kitų socialines gyvenimo sąlygas, tarpusavio santykius ir problemas šeimose nemažai žino, dėl to jiems lengviau apčiuopti smurto židinius, kontroliuoti rizikos grupių šeimas. Seniūnijų darbuotojai gavę informacijos apie smurtą prieš vaikus, iškart praneša Vaiko teisių apsaugos tarnybai, kuri informuoja atitinkamus prokurorus.

Ar tėvai pakankamai skiria dėmesio savo vaikams?

Išorinė komunikacija vyksta už namų ribų, o vidinė - namuose. Spręsdama nepilnamečių smurto problemas, matau, kad tėvai per mažai dėmesio skiria vaikams, paviršutiniškai ar išvis ranka numoja į kai kurias jų problemas. Dauguma jų mano, kad tokios problemos kaip, pavyzdžiui, fizinis, emocinis ar psichologinis smurtas būdingas ,,bjauriojo ančiuko“ amžiui, o tai po kurio laiko išsispręs.

Pamirštama, kad problemos pačios savaime neišsisprendžia, jas reikia spręsti nedelsiant. Blogiausia tai, kad tokiais atvejais vaikai nesikreipia į suaugusiuosius ir bando su šiomis problemomis susidoroti patys. Dažnai neracionalūs sprendimai lemia skaudžias pasekmes.

Kas turėtų prisiimti atsakomybę už nepastebėtas vaiko skriaudos pasekmes: tėvai, mokyklos bendruomenė?

Pirmieji, kas turėtų reaguoti į atitinkamus signalus, t. y. tėvai. Svarbu nepamiršti, kad šeima, jos aplinka ne tik formuoja vaiko pasaulėžiūrą, bet ir geriau nei kas kitas pažįsta vieni kitus. Apie patiriamą smurtą mokykloje vaikas turėtų informuoti klasės auklėtoją, kreiptis į psichologą, socialinį darbuotoją. Turėtų dirbti visa tarnybų grandis, be abejo, tėvai, globėjai.

Lengviausia naštą perkelti ant kitų pečių, bet galutinis rezultatas - visų pastangų vaisius. Pažymėtina, kad mokyklos vadovų akiratyje, žinioje yra daugybė vaikų, o kai metami nepagrįsti kaltinimai direktoriui, auklėtojui, galima daryti prielaidą, kad atsakomybę sąmoningai norima perkelti kitam žmogui. Apmaudu, kad dažnai visuomenė renkasi lengviausią kelią: ieško kaltų už savo namų sienų.

Kokių prevencinių priemonių imasi mokyklos bendruomenė, spręsdama smurto prieš nepilnamečius problemas?

Pagirtina tai, kad mokymosi įstaigose per vadinamąsias klasės valandėles su moksleiviais apie tai kalbamasi, teikiama informacija, kur jie gali kreiptis pagalbos, kokios yra jų teisės ir kas gina jų interesus. Pastebėjau, jog žiniasklaidoje skelbiami pagalbos tarnybų telefonai visgi pasiekia ne visus vaikus, dėl to gyvu žodžiu perteiktą informaciją moksleiviai geriau įsisavina, o reikiamus telefonus gali pasižymėti užrašuose.

Kokių prevencinių priemonių patartumėte imtis mokyklose dirbantiems specialistams, kuriuos pasiekia smurto prieš nepilnamečius signalai?

Manau, kad socialiniai darbuotojai, psichologai gavę signalą apie tokius atvejus, turėtų būti aktyvesni, patys imtis iniciatyvos. Nemetu akmens į jų ,,daržą“, bet, manau, kad specialistai patys turėtų būti veržlesni. Tai sakydama turiu omeny pamokėles problemiškose klasėse. Mano nuomone, galima užbėgti skaudiems įvykiams už akių, jei į tai reaguojama ir veiksmų imamasi iškart. Nemanau, kad tokiose situacijose teisinga laukti, kol nukentėjusysis pats ateis pasisakyti. Ne visi vaikai yra drąsūs ir pajėgūs apginti save ir savo interesus. Svarbiausia nepalikti vaiko vieno, nes vieną kitą kartą nesulaukęs aplinkinių, artimųjų pagalbos nukentėjusysis užsisklendžia savyje ir lieka su tomis problemomis vienas.

Ar šiuolaikinės masinės informacijos priemonės turi įtakos vaikų elgsenai, pasaulėvaizdžio formavimui?

Manau, kad turi neigiamos įtakos. Ko vaikus moko šiuolaikinė animacija? Kokie personažai juose dominuoja? Senoji animacija buvo skirta vaikams, o dabar ji daugiau orientuota į paauglius, nors juos žiūri tiek mažamečiai, tiek paaugliai. Su nostalgija galime kalbėti apie senuosius vaikiškus filmukus, kuriuose centrinės figūros buvo teigiami personažai, blogį nugalintis gėris, o dabar priešingai - dominuoja blogis. Postmodernių filmukų įtaka, vakarietiškoji subkultūra atsispindi vaikų elgesyje, mąstyme.

Tai formuoja jų žmogiškąją, pilietinę poziciją, diegia elgesio normas, vertybes. Vaikai matydami didelę personažų įtakos galią, nori sekti jų pėdomis, vaikų akyse jie tampa autoritetais. Manau, kad šiuolaikinė animacija, kompiuteriniai  žaidimai persmelkti žiaurumo, smurto, negarbingos kovos, orumo ir garbės pažeminimo.