Kėdainiuose gyvenanti buvusi kaunietė Birutė Žilinskienė tikisi po ilgų dešimtmečių Kalėdų stebuklo – sulaukti žinios, kas buvo jos tėvai, kokia jos tikroji pavardė ir gimimo data.

Vaikiškų prisiminimų draiskanos

Kai 1940 m. Birutei buvo maždaug ketveri, ji gyveno su tėvais Kaune, dideliame (taip atrodė vaikui) dviejų aukštų mediniame geltonai dažytame name, galbūt Žaliakalnyje. Namuose buvo daug žaislų. Birutė labiausiai mėgo medinį besisupantį arkliuką. Aptvertame namo kieme vaikštinėdavo vištos.

B.Žilinskienė įsitikinusi, kad ji augo inteligentiškoje ir pasiturinčioje šeimoje. Tėvo vardas buvo Jonas, o mamos vardo ji neprisimena.

„Vieną 1940-ųjų dieną tėvelis neparėjo namo. Susijaudinusi mama nuvedė mane pas man nepažįstamus žmones ir paliko, bet po kiek laiko atsiėmė. Paskui vesdavo mane pas vienuoles. Prisimenu dviejų aukštų didelį mūrinį vienuolyno pastatą, atrodo, Žaliakalnyje“, – pasakojo B.Žilinskienė prisiminimų nuotrupas.

„Kartą mama, nešina manimi, bėgte įbėgo į kažkokį namą ir ten mane paliko, – tęsė pasakojimą moteris. – Bet neilgam. Po kiek laiko atėjusi vėl paėmė mane ant rankų ir skubiai nunešė į vienuolyną. Atrodo, kad greitai po to įvykio – gal mamą kas sekė? – ji nebepasirodė vienuolyne. Tad 1940-ųjų Kalėdas sutikau pas vienuoles, jos mane aprengė tamsiai mėlyna suknute, kurią aš mėgau, su balto gipiūro apykakle. Vienuolės paprašė manęs lipti į sceną padainuoti “Aš lietuvaitė, graži mergaitė„. Salė buvo pilna žmonių, kurie labai plojo, o aš graudžiai verkiau.“

Įsiminė lankytoją kariškį

1941 m., kai prasidėjo karas, Birutė su kitais vaikais buvo nuvežta į Raudondvario vaikų namus. Iš tos kelionės ji įsiminė vienuolių joms įspraustus į rankas obuolius ir besiplaikstančias mieste trispalves – karui prasidėjus, kauniečiai džiaugėsi rusų okupacijos pabaiga.

Raudondvario vaikų namuose Birutė buvo apvilkta, kaip iki šiol prisimena, negražiais ilgais drabužiais, o jos pamėgtoji suknytė kažkur dingo. Iš šių namų ji prisimena vieną pasivaikščiojimo su likimo draugais epizodą vokiečių okupacijos metais. Šis epizodas, anot jos, gali būti svarbus ieškant tėvų pažįstamų.

„Auklėtoja liepė mums sustoti į vorą poromis. Aš atsistojau eilės pabaigoje šalia mergytės, kurios visi šalinosi, nes dėl stipraus ausų uždegimo nuo jos sklido nemalonus kvapas. Netikėtai į mūsų vaikų namų kiemą įvažiavo tamsus blizgantis automobilis, iš kurio išlipo keli vyrai tamsiomis uniformomis. Vienas jų, jaunas kariškis, priėjo prie auklėtojos ir kažką jai pasakė. Auklėtoja pakvietė mane prieiti – kariškis pakėlė mane ant rankų, davė obuolį. Paskui mes trumpai su juo pasivaikščiojome. Manau, tai buvo kas nors iš mano tėčio aplinkos žmonių. Tas vyras buvo atvažiavęs manęs aplankyti dar kartą. Įdomu, kad po pirmo jo vizito auklėtoja perkėlė mane iš rikiuotės galo į patį priekį, nors man buvo labai gaila palikti mergytę su supūliavusiomis ausimis“, – pasakojo B.Žilinskienė.

Anot jos, auklėtoja ją perkėlė į eilės priekį todėl, kad, matyt, įvertino aplankiusio kariškio karinį laipsnį ar pareigas.

Kelionės po vaikų namus

Karo pradžioje Birutė su dar trimis likimo draugėmis – viena jų buvo bendravardė, kita – Zosytė, o trečia – žydaitė, vardu Onutė, – buvo nuplukdytos laivu į Kauną (kiti vaikai buvo išvežti kitur), nes Raudondvario vaikų namuose įsikūrė vokiečių komendantūra.

„Atvykusios į Kauno vaikų namus, įsikūrusius dabartinės J.Gruodžio gatvės raudonų plytų name, išvydome kraupų vaizdą – verkiančias įvairaus amžiaus žydes su vaikais. Jos prašė, kad auklėtojos priimtų jų vaikus ir juos apsaugotų nuo vokiečių represijų. Su žydėmis verkėme ir mes. Kitą rytą nubudusios radome kiemą tuščią. Paskui dažnai girdėdavome kaukiant sireną, sprogstant bombas, matydavome gaisrus mieste. Į karo pabaigą susupo mus į antklodes, susodino į du autobusiukus ir išvežė į Trakų rajono Tamošavos vaikų namus“, – prisiminė B.Žilinskienė.

Po gyvenimo Kauno vaikų namuose Tamošavos vaikų namai buvo tikras konclageris: badas, šaltis, griežtos bausmės net už juoką ramybės metu.

Pasibaigus karui, Birutė pradėjo lankyti mokyklą būdama Juodytė. Paskui jos pavardė buvo suteikta žydų tautybės mergaitei (žydai ją atsiėmė iš vaikų namų), o Birutė tapo Barauskaite.

Birutė nežinojo ir nežino iki šiol, kur dingo jos tikrieji dokumentai su pavarde, gimimo data ir vieta, kas jos tėvai. Ji ieškojo savo tapatybės pėdsakų įvairiuose archyvuose, tačiau veltui.

Paieškos – bergždžios

B.Barauskaitės-Žilinskienės nuotrauką į redakciją atnešė jos likimo draugė kaunietė Stasė Stačiokienė, išsaugojusi unikalių vaikų namų nuotraukų albumą. Kitą nuotrauką atsiuntė pati Birutė.

Rašinio autorei pavyko surasti Kaune 1942–1944 m. minėtiems vaikų namams vadovavusią dabar jau 99-erių Stefaniją Andriūnienę, kuri baigiantis karui pasitraukė į Vakarus, bet prieš kelerius metus grįžo į Lietuvą. Tačiau S.Andriūnienė Birutės ir dviejų jos draugių neprisiminė.

Kauno apskrities archyve taip pat nepavyko aptikti B.Žilinskienės šeimos pėdsakų. „Mūsų archyve būtų galima mėginti ieškoti jos tėvų, žinant bent vienos to rajono, kuriame gyveno Birutė, gatvės pavadinimą. Mat galima tikėtis, kad vienas iš gatvės ar gretimų gatvių namų savininkų buvo vardu Jonas. Po to reikėtų domėtis, ar tas namas buvo geltonai dažytas“, – aiškino archyve dirbantis Arvydas Pakštelis. Žodžiu, reikėtų ieškoti adatos šieno kupetoje.

Tačiau Kalėdos – stebuklų metas. Birutė savojo stebuklo laukia jau 70 metų.

Optimizmą žadinančios žinios

B.Žilinskienę iš Kauno apskrities archyvo pasiekė viltį žadinanti žinia, kad 1940 m. Raudondvario ir Kauno vaikų namus administravo Lietuvių moterų globos draugija, kurios fondas yra išlikęs.

Be to, archyve yra vienos studentės, rašiusios apie lietuvių moterų organizacijas 1918–1940 m., darbas, kuriame pateikti kažkokie vaikų sąrašai. Gal tai padės Birutei padėti tašką 70 metų trunkančioje tapatybės paieškoje?