Gedimino laikais pradėta rašytinė Vilniaus istorija XIX a. rado naują pasakojimo būdą – fotografiją. Modernieji istorijos kūrėjai į sostinę atsikėlė nepraėjus nė metams nuo šio stebuklo išradimo. Kone iškart jie susidūrė ir su išbandymais – technikos netobulumu, cenzūra, dalis jų netgi patyrė trėmimus. Tačiau jų darbai liko.

Pirmieji žingsniai – Verkių dvare

Praėjus vos dviem savaitėms nuo pasaulį smarkiai pakeitusio įvykio, kai 1839 m. rugpjūčio 19 d. prancūzų dailininkas Louis Daguerre’as pristatė savo išradimą – dagerotipiją, Verkių dvaro savininkas kunigaikštis Liudvigas Vitgenšteinas iš Paryžiaus sulaukė svečio – guvernanto Marsiljako. Šis atsivežė ir niekam iki tol nematytą prietaisą, pasistatė jį prieš rekonstruojamus Verkių dvaro rūmus, o po kurio laiko sidabru padengtose plokštelėse pagamino ir pirmuosius atvaizdus. Taip prasidėjo fotografijos istorija Lietuvoje. Fotografas, fotografijos istorijos tyrinėtojas Stanislovas Žvirgždas, parengęs ne vieną senosios fotografijos leidinį, skaitęs paskaitas, ištyrinėjęs kone kiekvieną išlikusią sostinės vaizdų nuotrauką, tvirtina, kad Vilniuje pirmaisiais šio meno gyvenimo metais fotografams kurti buvo gana sunku, daugiausia – dėl politinių aplinkybių. „Apie patį fotografijos išradimą paskelbta 1839 m. sausį, bet tą procesą išmanė tik pats išradėjas, pristatęs jį rugpjūčio 19 d. Kad pirmieji fotografijos žingsniai susiję ir su Vilniumi, savo atsiminimuose paliudija architektas Boleslovas Podčašinskis, kuris tuo metu ir restauravo Verkių dvaro rūmus. Du iki šiol išlikę dvaro flygeliai stovėjo išilgai parko vartų, o centrinis pastatas stovėjo skersai, ten, kur šiuo metu yra apžvalgos aikštelė. Jo dabar nebeliko – buvo nugriautas. Galbūt dėl to, kad buvo sunykęs. Visa tai įamžinta“, – pasakojo S.Žvirgždas.

Fotoateljė slėpė ginklus sukilimui

Anot jo, po kurio laiko į Vilnių ėmė keltis ir daugiau fotografų, tačiau jie čia kūrė ateljė ir vertėsi darydami daugiausia portretus. Pirmieji iki šiol išlikę Vilniaus vaizdai, be Verkių parko fragmentų, padaryti tik po dvidešimtmečio –1860-aisiais. Vienas pirmųjų fotografų, Abdonas Korzonas, įamžino Panerių geležinkelio tunelio statybas. Beje, jis fotografavo ne tik Vilnių, o ir 1863 m. sukilimo dalyvius – Jokūbą Geištorą, Zigmantą Sierakauską. Deja, būtent dėl šių asmenybių A.Korzono likimas susiklostė liūdnai. „A.Korzonas Vilnių fotografavo tik iki 1863-iųjų – jis dalyvavo tais metais vykusiame sukilime, buvo ištremtas į Sibirą, Tobolską, ten vėliau ir mirė. Jo visa ateljė, kuri buvo L.Stuokos-Gucevičiaus gatvėje, – čia rinkdavosi žymieji sukilimo dalyviai, už dekoracijų buvo slepiami ginklai. Tiesa, pats A.Korzonas nebuvo politiškai aktyvus – kur kas aktyvesnis buvo jo brolis. Kai fotografą susekė ir ėmė tardyti, jis išdavė ir savo brolį, ir likusiuosius. Tad herojumi jo nepavadinsi“, – pripažino S.Žvirgždas. Po šių įvykių A.Korzono ateljė buvo uždaryta, visos jo portretinės nuotraukos sunaikintos. Peizažiniai Vilniaus vaizdai buvo parduoti aukcione – iki šiol jų išlikę gal 25. Tarp jų yra ir jau minėtas pirmasis – Panerių geležinkelio stoties vaizdas.

Objektyvus kreipė į senamiestį

Kitas tuo metu dirbęs fotografas – iš Prūsijos atvykęs Albertas Swieykowskis. Jis taip pat fotografavo Vilnių ir netgi sukūrė pirmąjį – 32 fotografijų su Vilniaus vaizdais – albumą. Jame yra kairiojo Neries kranto, nuo Gedimino pilies kalno iki Žaliojo tilto, panorama iš penkių dalių. Tai – didžiausia to meto Vilniaus panorama. Bent jau iš tų, kurios yra žinomos. Trečiasis sostinės vaizdų metraštininkas – Juozapas Čechavičius. Jis į Vilnių atvyko 1865-aisiais ir dirbo iki pat mirties – 1888 m. Nacionalinio dailės muziejaus archyvuose yra išlikę daugiau nei 125 jo fotografijų negatyvų. „Taip pat yra išlikę Neries pakrančių bei Vilniaus vaizdų albumai. Pastarajame – ypač daug to meto Vilniaus nuotraukų. Jis fotografavo įvairias gatves – Pilies, Vilniaus, taip pat daugybę panoraminių vaizdų nuo kalvų – Trijų Kryžių, Išganytojo, Tauro. Jis vienas pirmųjų, ėmusių fotografuoti ir bažnyčių interjerus“, – dėstė S.Žvirgždas. Apie 1870-uosius iš Sankt Peterburgo dirbti į Vilniaus universiteto observatoriją atsiųstas astronomas Vilhelmas Zacharčikas. Jis yra sukūręs 47 Vilniaus ir Vilniaus apylinkių vaizdų albumą.

Įkvėpimo sėmėsi ir turguose

Tačiau bene gausiausią pirmųjų fotografijų palikimą sukaupė Stanisławas Filibertas Fleury. Jis buvo gana žinomas to meto Vilniaus tapytojas, tačiau tikrasis jo pašaukimas buvo fotografija – jis kartu su kitais fotografais 1884 m. Vilniuje įsteigė fotoateljė Didžiosios ir Savičiaus gatvių kampe, o 1892 m. tapo jos savininku. Darė portretus, tačiau įamžino ir gausybę Vilniaus vaizdų, buvo panoraminės fotografijos pradininkas, taip pat vienas pirmųjų, pradėjęs Vilniuje fiksuoti ir judančius objektus. Ypač mėgo fotografuoti turgus, kurių tuo metu buvo šeši ar septyni. Pasak S.Žvirgždo, Belmonte, prie tuomečio Leoniškių kaimo, kur šiuo metu yra žirgynas, S.F.Fleury nuomodavo dvarelį, ten vasarą gyvendavo su šeima. Tad fotografuodavo ir tose apylinkėse. Jis veikiausiai yra padaręs daugiausia Vilniaus fotografijų, kai kurias jų netgi paspalvindavo akvarele. XX a. pradžioje, 1902-aisiais, iš Belsko-Bialos, Lenkijos Bialovežos girioje esančio miestelio, į Lietuvos sostinę atsikėlė iš Žemaitijos kilęs fotografas Aleksandras Jurašaitis. Jis įkūrė ateljė Totorių gatvės ir Gedimino prospekto kampe. Kaip ir kiti kolegos, buvo portretistas, laisvalaikiu fotografuojantis Vilnių. Anot S.Žvirgždo, jis neapsiribojo tik fotografija, kurdavo net ir trumpus dokumentinius filmus apie Vilnių. Tiesa, pirmasis kino kūrėjas Vilniuje buvo iš JAV į Lietuvą grįžęs A.Račkauskas – A.Jurašaitis su juo buvo artimas bičiulis. Vienas iškiliausių XX a. pirmosios pusės lietuvių fotografų – Janas Bulhakas, tuomet jau neblogai žinomas užsienyje, – į Vilnių atvyko 1912 m. Jis Vilnių fotografavo net trimis etapais: nuo 1910-ųjų iki 1918-ųjų, kai baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, vėliau tarpukariu, o paskutinis fotografijų ciklas – 1944 m. per Antrąjį pasaulinį karą sugriauto Vilniaus vaizdai. J.Bulhakas, anot S.Žvirgždo, buvo vienas paskutiniųjų fotografijos pionierių – fotografija tapo nebe tokiu prabangiu menu, ja jau užsiėmė daugybė žmonių.

Kūrė ir nuotraukas, ir patį peizažą

Fotografijoje, be abejo, kur kas akivaizdžiau nei rašytiniuose šaltiniuose pastebima, kaip keitėsi Vilnius: atsiranda naujų pastatų, tiesiama naujų gatvių (J.Čechavičius ir A.Swieykowskis, pavyzdžiui, įamžino Gedimino prospekto statybas), komunikacijos. Beje, nedaug kam žinoma, kad Bernardinų sodo, dabartinio Sereikiškių parko, projekto (pagal jį šiuo metu Vilniuje ir atkuriamas parkas) autorius – garsus Vilniaus dailininkas Aleksandras Strausas – turėjo ir vieną geriausių portretų ateljė ne tik Vilniuje, bet ir Lietuvoje. Ji veikė iki pat 1915-ųjų. Paradoksas, tačiau pats A.Strausas fotografijose savo projektuoto Bernardinų sodo taip ir neįamžino. Antroji parko dalis – miesto sodas, kaip ir šiuo metu, plytėjo Šalia Barboros Radvilaitės gatvės, iki Gedimino kalno ir Vilnelės. Į Valdovų rūmų pusę besidriekianti aikštė tuo metu buvo vadinama Aleksandro Puškino skveru. Visas šias vietas, taip pat miesto sodo vartus, tiltelius yra nufotografavę A.Čechavičius bei S.F.Fleury.

Didžiausia kliūtis – cenzūra

Cariniu periodu fotografams teko susidurti su viena didžiausių kliūčių – cenzūra. Ypač po 1963-iųjų sukilimo – menininkai iš vietos valdžios privalėjo gauti leidimus kiekvienam fotografuojamam objektui. „Nufotografuoti geležinkelio stotį galėjo tik labai lojalūs valdžiai žmonės. Tiesa, daugelis pirmųjų fotografų yra fotografavę Vilniaus geležinkelio stotį, kuri keitėsi bene akivaizdžiausiai: pirmoji pastatyta 1863-iaisiais, per Pirmąjį pasaulinį karą ji buvo apgriauta ir vėl atstatyta, o po karo, 1945-aisiais sausio 12 d. sprogus visam 47 vagonų ešelonui su sprogmenimis, nušluota viskas, kas buvo aplinkui. Taigi stotis vėl perstatyta 1950-aisiais, visiškai pakeista jos architektūra“, – istorikų mažai akcentuojamus faktus priminė S.Žvirgždas. Leidimus duodavo ne visiems – menininkams tekdavo laukti valdžios pasikeitimo. Su tuo susidūrė ir XX a. fotografas Tiburcijus Chodzka, jau minėtas J.Čechavičius. Savaime suprantama, kad caro cenzūra reikalavo sunaikinti ir kai kurias jau padarytas fotografijas, tačiau liudijimų apie jų egzistavimą neišliko. Tabu buvo strateginiai objektai – Geležinkelio stotis (dažniausiai leista fotografuoti tik keleivių peroną arba pastato fasadą, išimtis – pirmieji atvirlaiškiai), Geležinkelio valdybos pastatas Mindaugo gatvėje (dabartinė „Lietuvos geležinkelių“ būstinė), telegrafas. Beje, šie draudimai išlaikyti ir vėliau, jau Lietuvos SSRS sudėtyje laikais. Aišku, sovietmečiu cenzūra buvo dar labiau išplėtota – senesnieji fotografai patardavo niekada „neatsukti nugaros Leninui“, t. y. nefotografuoti saugumo pastato, Ministrų tarybos, partijos komiteto, o būnant Katedros aikštėje – jokiu būdu nepasukti objektyvo į telegrafą. Tačiau tai – vėlesni laikai, jau 1968-ieji.

Pirmosios parodos – tarsi stebuklas

Visi fotografai turėjo savo ateljė, tad Vilniaus vaizdai buvo tik papildomas jų užsiėmimas. Jie leisdavo albumus, kurie būdavo pardavinėjami Juozapo Zavackio, Elzės Ožečkienės knygynuose. Aišku, albumai nebuvo pigūs, tačiau knygynuose buvo galima įsigyti ir pavienių nuotraukų. Beje, J.Čechavičius žinomas ir kaip dar vienos naujovės Vilniuje autorius – jo mediniame name, Barboros Radvilaitės gatvėje, prie Karališkojo malūno, ant sienos buvo iškabinti įrėminti Vilniaus vaizdai. „Paslaugų šeimininkas, nusivedęs į namelio vidų, parodė įstabius miesto albumus“, – rašoma miestiečių atsiminimuose. Taigi, jo namai tapo viena pirmųjų Vilniaus fotografijos galerijų. Tiesa, pirmąja fotografijos paroda galima vadinti Vilniuje dar 1842 m. Vokiečių gatvėje surengtą pobūvį. Gabrielės Giunterytės-Puizinienės dienoraštyje yra įrašas, jog tais metais „iš Paryžiaus į Vilnių patenka pirmasis dagerotipas ir Milerio name vykusiame labdaros baliuje ponios visiems aiškina apie tą blankų atspaudą“. Pasak S.Žvirgždo, nerašoma, kas ten vaizduojama, bet greičiausiai tai buvo portretas arba Paryžiaus vaizdas. Beje, ankstyvoji fotografijos technika neleido fiksuoti judančių objektų – fotografuoti buvo galima tik su ilgu išlaikymu. Iki S.F.Fleury visoms fotografijoms, net ir toms, kuriose buvo vaizduojamas koks nors įvykis, žmonėms tekdavo pozuoti.

Neapsiėjo be režisūros

„Netgi dviejose J.Čechavičiaus fotografijose, kuriose užfiksuotas kanalizacijos T.Vrublevskio gatvėje tiesimas 1886-aisiais, visi iki vieno ne dirba, o vaizduoja dirbančius, pozuoja. Fotografas duoda ženklą – visi sustingsta. Yra ir kita jo fotografija, kurioje užfiksuota Aušros Vartų gatvė ties Šv. Kazimiero bažnyčia, – ten stovi žmonės. Jie pradėjo pozuoti, bet fotografui kažkas nepatiko, tad jis paprašė jų pasitraukti į šoną. Tačiau eksponavo nuotrauką toliau. Tad fotografijoje matomi jų vaiduokliški šešėliai“, – pasakojo fotografijos tyrinėtojas. Tik atsiradus pirmiesiems dagerotipams, visas reikiamas medžiagas fotografams tekdavo vežtis iš Paryžiaus, po kelerių metų – ir iš Varšuvos. Tiesa, technologijos, leidžiančios reprodukuoti nuotraukas, t. y. gaminti atvirlaiškius, atsirado tik apie 1890-uosius, išradus cinkografijos techniką. Iki tol nuotraukos buvo dauginamos medžio graviūromis. Net ir periodiniuose leidiniuose, pavyzdžiui, „Tygodnik ilustrowany“, buvo dedami medžio raižinių atspaudai pagal J.Čechavičiaus, A.Korzono fotografijas. Ne išimtis ir pirmieji atvirlaiškiai – juose taip pat atsidūrė daugelio pirmųjų fotografų darbai.

Kolekcininkų taikiklyje – ne tik seniausi vaizdai

Pasak ekspertų, XXII Vilniaus aukcionas, skirtas fotografijų kolekcininkams, parodė įdomias tendencijas: seniausios fotografijos nebūtinai pačios brangiausios. Esą vienintelio A.Korzono itin retos nuotraukos gali būti vertinamos pradedant 1000 ar daugiau litų. Brangiausiai parduota su Vilniumi susijusi fotografija – 1927 m. J.Bulhako fotografuotas Aušros vartų madonos paveikslas. Tuo metu paveikslas kaip tik buvo restauruojamas. Už šią fotografiją kolekcininkai nepagailėjo 800 litų (pradinė kaina – 400 litų). Daugelis kitų senųjų fotografijų nebuvo parduotos, nes už jas kolekcininkai nesiryžo mokėti netgi aukciono organizatorių pasiūlytos pradinės kainos. Tiesa, kai kurios jų už pradinę kainą parduotos. Pavyzdžiui, 1873 m., spėjama, J.Čechavičiaus fotografuotas Šv. Onos bažnyčios ir Bernardinų ansamblio dalies atvaizdas. Nuotrauka greičiausiai atspausta jau po fotografo mirties, 1888 m. jo našlės Onos, kuriai buvo palikta fotoateljė, veikusi Vilniaus botanikos sode.Už pradinę kainą, 600 litų, parduota ir J.Bulhako fotografija, kurioje – Teismo rūmai (Gedimino pr. 40 / 1). Juose ir šiuo metu įsikūręs Vilniaus apygardos teismas. Rūmų projektas buvo parengtas 1890 m. Sankt Peterburge. Miesto dūma 1881 m. priėmė nutarimą iš miesto lėšų naujų teismo rūmų statybai skirti 80 000 rublių. Statybos nuo projekto parengimo užtruko beveik dvidešimtmetį – iki 1899 m. Tų pačių metų spalio 13-ąją pastatas pašventintas ir ėmė funkcionuoti kaip teismas. J.Bulhakas rūmus galėjo nufotografuoti anksčiausiai 1912-aisiais, kai atsikėlė gyventi ir dirbti į Vilnių. Ne visų senųjų nuotraukų autoriai yra žinomi. Už pradinę pasiūlytą 400 litų sumą Vilniaus aukcione parduota veikiausiai XX a. pirmajame dešimtmetyje daryta Vilniaus miesto panorama, atsiverianti nuo Bekešo kalno. Šis, taip pat Trijų Kryžių, Išganytojo, Tauro, Pilies, Stalo kalnai, buvo pačios mėgstamiausios pirmųjų Lietuvos sostinės peizažus fiksavusių fotografų vietos. Šioje tipiškoje ovalo formos fotografijoje atsiveria vaizdinga Neries ir dalies greta jos įsikūrusio Vilniaus senamiesčio panorama. Dar vienas nežinomo fotografo kūrinys (jo kaina aukcione pakilo nuo 250 iki 300 litų) – Pilies kalno papėdėje buvusio miesto sodo vaizdas. Tolumoje matomas Gedimino pilies bokštas, pirmame plane – pozuojantis žmogus. Beje, įamžinti ir praeiviai – iki 1885–1890 m. fotografijos technika dėl taikytos ilgos ekspozicijos tokios nuotraukos padaryti neleisdavo. Tik vėliau judantys objektai nebevirsdavo „vaiduokliais“ – tai lėmė ne tik kokybiškesnių peizažų, bet ir miesto gyvenimo vaizdų atsiradimą.