Per metus – 300 širdies operacijų. Tiek jų atliekama vaikams. Pernai tik devyni jų po operacijos gydėsi sanatorijose. Ar medikai operuotų vaikų nesiunčia reabilitacijai, ar tėvai atsisako juos ten vežti?

Užburto rato pinklėse

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų 2-ajame širdies chirurgijos skyriuje gydomi širdies ligomis sergantys vaikai. Tai – vienintelė gydymo įstaiga Lietuvoje, kur vaikams operuojamos įgimtos širdies ydos.

„Širdies operacijos – sudėtingos. Kai atveriama krūtinės ląsta – sunkus išgyvenimas ir ligoniui, ir šeimai. Iš Santariškių, kur atliekami tikri stebuklai – vaikams dovanojamas gyvenimas, jie išrašomi ne reabilituotis į sanatoriją, o tiesiog namo. Taip daroma pastaruosius net 10 metų. Kodėl?“ – klausė klaipėdietė Vaiko širdies asociacijos pirmininkė Daiva Jonauskienė.

Ši asociacija vienija šeimas, kuriose auga širdies ligomis sergantys vaikai. Pačios D.Jonauskienės ketverių su puse metų dukrytei Romai Teresei diagnozuota įgimta širdies yda. Mergaitė atlaikė daugelį išbandymų – jos širdelė zonduota keturis kartus ir tiek pat kartų operuota.

Tėvai suinteresuoti, kad po tokių sunkių ir sudėtingų operacijų jų atžalos galėtų pastiprinti sveikatą sanatorijoje. Kai D.Jonauskienė apie tai bandė viešai prabilti, jai buvo pasakyta, kad tėvai turėtų labiau prašyti apie tris savaites trunkančios reabilitacijos. Bėda ta, kad vaikų sanatorijose nėra gydytojo kardiologo.

„Ar po ypač sudėtingų širdies operacijų vaikams saugu ten vykti? – nuogąstavo pašnekovė. – Į vienintelę Kačerginės sanatoriją „Žibutė“, kai iškviečia, atvyksta kardiologas konsultantas."

Ši sanatorija mielai vaikus priimtų, tačiau jie ten nėra siunčiami. Įsisuka užburtas ratas. Vaikučiai po operacijos grįžta namo ir jų sveikata stiprinama, kaip kas išmano.

"Verkiant reikia, kad Lietuvoje būtų nors viena sanatorija, kur vaikus stebėtų nuolatinis kardiologas. Juk kalbame apie sunkius ligonius. Esą nuo šių metų sausio 1 d. tėvams siūloma pasirašyti, ar leis vaiką į sanatoriją, ar ne. Vadinasi, tėvai patys kalti – atseit nelabai nori, kad vaikas ten vyktų. Bet ar sanatorijos pasiruošusios tuos „širdukus“ priimti? Kodėl jie diskriminuojami?“ – dalijasi nuoskaudomis D.Jonauskienė.

Jeigu sanatorijose yra tik psichologas ir kineziterapeutas, ligonio priežiūra, moters įsitikinimu, bus nevisavertė.

Nežinojo, kaip elgtis

Vilniečių Indrės ir Tado Zagorskų 3-ejų dukrai Ugnei širdies yda diagnozuota, kai šiai buvo 1 metai ir 9 mėnesiai.

„Mūsų Ugnei buvo atliktas širdies zondavimas. Iš ligoninės išleido, ir toliau rūpinkitės patys. O norėtume pabūti sanatorijoje, kad gydytojai pamokytų, kaip vaiką prižiūrėti, kad pagerėtų sveikata“, – pasakojo I.Zagorskienė.

Moteris guodėsi: kai gydytojai po širdies zondavimo procedūros dukterį išrašė namo, ji su vyru nežinojo, ką daryti ir kaip elgtis, – mergaitė vaikščioti negalėjo, duso, mėlynavo.

„Jos tokia širdelė, kad nėra ką operuoti. Mūsų vienintelė išeitis – širdies transplantacija. Dabar geriame specialius vaistus ir labai dažnai lankomės pas gydytojus. Į eilę operacijai duktė dar nėra įrašyta, viską kontroliuojame vaistais. Vieną dieną jai geriau, kitą – blogiau. Nežinai, ką su ja daryti – saugai kaip kiaušinį, bijai paliesti. Ji užlipa 10 laiptelių ir uždūsta. Ir nuolat kalba: „Aš pavargau.“ Savo bėdos ji dar nesuvokia, bet skundžiasi, kad bloga, silpna. Jos pulsas dažnas, kvėpuoti sunku“, – apie savo skausmą pasakojo I.Zagorskienė.

Moteris nedirba – prižiūri dukterį. Apie vaikų darželį negali būti nė kalbos – ir taip iš ligų neišsikapsto.

„Vienam vaikui gal iš karto reikia operacijos. Po jos sveikata pagerėja ir viskas pasimiršta. Gyvena, tikrinasi sveikatą. O mes laukiame. Nežinau, kiek lauksime“, – liūdesys veržėsi su kiekvienu  pašnekovės žodžiu.

Kažkas sistemoje stringa

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų 2-ajame širdies chirurgijos skyriuje per metus vaikams atliekama apie 300 širdies operacijų. O kiek jų buvo išsiųsta reabilituotis į sanatoriją? Vienetai.

Pernai Kauno rajone esančioje Kačerginės vaikų sanatorijoje „Žibutė“ po širdies operacijos gydėsi devyni vaikai. Į sanatoriją jų konsultuoti iš Kauno atvyksta gydytojas kardiologas.

„Kardiologas mažuosius ligonius pakonsultuoja, o gydo pediatrai. Pasidarome tyrimus, širdies elektrokardiogramą“, – pasakojo Respublikinės Kauno ligoninės padalinio Kačerginės vaikų sanatorijos „Žibutė“ direktorė, vaikų endokrinologė Jūratė Rudzinskienė.

Anot gydytojos, konsultantas atvyksta į sanatoriją pagal poreikį: būna – kartą per savaitę, būna – ir dažniau. O jeigu ištinka širdies priepuolis? Tada ligoniui pagalbą suteikia gydytojai pediatrai.

„Bet įvertinkite situaciją visapusiškai. Gali gydytojas vaiko nesiųsti į sanatoriją arba tėvai gali jos atsisakyti. Tada tas vaikas po operacijos važiuoja namo, kur nėra jokio gydytojo, ir būna su mama. Manau, kad apie tai trūksta informacijos", – mano gydytoja J.Rudzinskienė.

Ji įsitikinusi, kad užtektų vieno paprasto dalyko: vaiką išoperavęs gydytojas į jo ligos istoriją įrašytų siuntimą reabilitologo konsultacijai. Arba reabilitologas, arba širdies chirurgas turėtų pranešti tėvams, kad jų vaikui priklauso medicininė reabilitacija sanatorijoje. Informuoti privalo gydytojai.

"O paskui, kaip pasielgti, nusprendžia tėvai. Čia yra sistema. Matyt, kurioje nors jos vietoje kas nors stringa“, – priduria gydytoja J.Rudzinskienė.

Druskininkuose vadinamųjų širdukų situacija dar prastesnė.

„Sunkių ligonių po operacijos mums neatsiunčia – tiktai tuos, kuriems reikia pakartotinės reabilitacijos“, – dalijosi patirtimi Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo Druskininkų „Saulutė“ vaikų reabilitacijos skyriaus vedėja Rima Pikūnienė.

Kūdikiai nuomonės nereiškia

„Jokia grandis netrūkinėja. Viskas vyksta normaliai. Visiems siūlome važiuoti reabilituotis, visus siunčiame. Kas nori, tie važiuoja, kas atsisako, raštu tai patvirtina. Dabar jokių problemų nėra, – tikino Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų 2-ojo širdies chirurgijos skyriaus vedėjas Virgilijus Lebetkevičius. – Pastaruoju metu vaikai siunčiami arba į Kačerginės „Žibutę“, arba į Druskininkų „Saulutę“.

Priminus, kad po atliktų 300 operacijų tik devyni ligoniai pernai gydėsi „Žibutės“ sanatorijoje, gydytojas aiškino, kad didžioji dalis išoperuotų vaikų – ir naujagimiai, ir kūdikiai iki metų.

„O jie jokios nuomonės nepareiškia. Tai kokia jiems reabilitacija? Jokios reabilitacijos jiems nereikia. Geriausia reabilitacija jiems pas mamą“, – įsitikinęs medikas.

Iš minėtų 300 vaikų tokių mažylių būna maždaug pusė. Didesni vaikai esą ne visi nori važiuoti į sanatoriją – veržiasi namo. O kurie – važiuoja.

V.Lebetkevičius patikino, kad jų skyrius tėvams praneša apie galimybę jų vaikui važiuoti į sanatoriją.

„Į ligos istoriją įklijuojama speciali forma, kur tėvai pasirašo, ar nori, kad jų vaikas vyktų į sanatoriją, ar nenori. Jokio subjektyvumo čia nėra – yra dokumentai. Už paauglius iki pilnametystės pasirašo tėvai arba globėjai“, – nukirto gydytojas V.Lebetkevičius.

Asociacijos rūpestis ir geranoriškumas

Vaiko širdies asociacija (internetinis adresas – www. vaikosirdis.lt) planuoja nupirkti mikroautobusą, kuris iš visos Lietuvos nuvežtų vaikus į Santariškių klinikas. Iki operacijos ten reikia daug kartų važiuoti. Juk ne kiekviena šeima, o ypač daugiavaikė ar socialiai remtina, yra finansiškai pajėgi įveikti atstumą į sostinę iš atokesnių Lietuvos vietų.