Vilniaus vicemeras 52 metų Darbo partijos narys Jonas Pinskus prabangiame name Antakalnyje gyvenimą kuria su 17-a metų jaunesne žmona Živile.

"Jis tik trejais metais jaunesnis už mano mamą. Tačiau, ar pasižiūrėję į mus pasakytumėte, kad toks amžiaus skirtumas? Aš prie Jono pasitempiau, o vyras šalia jaunos žmonos atjaunėjo. Prieš keletą metų, kai Jonas dar nebuvo toks viešas ir atpažįstamas asmuo, vaikščiodavome į diskotekas "Pabo Latino", – linksmai pasakojo J.Pinskaus žmona Živilė.

J.Pinskus pirmąją žmoną irgi paliko garbingai. Naujai užgimusių jausmų gerokai jaunesnei moteriai neslėpė, viską deklaravo nuo pirmos minutės, neapgaudinėjo, todėl skyrybos vyko be pykčių.

"Jonas pasakė žmonos nepaliksiąs plikos, basos. Jis ją labai gerbė kaip savo vaikų motiną, todėl paliko absoliučiai viską: verslą, namą. Išėjo su medžiokline apranga ir šautuvu. Kaip kokie studentai pardėjome viską nuo nulio. Kiekvienai linkėčiau tokio vyro", – gražių žodžių antrajai pusei negailėjo Ž.Pinskuvienė. Tačiau netrukus pridėjo: "Nevadinkite manęs tik vicemero ar Seimo nario žmona. Aš irgi esu asmenybė."

– Ar jūsų šeimos gyvenimas pasikeitė, vyrui tapus sostinės vicemeru?

– Agnė Zuokienė neseniai sakė, kad vien Vilniui vyro neatiduos ir nepaleis Artūro iš šeimos. Aš galiu tik atsidusti: viskas, maniškį Vilnius jau pasiglemžė. Jonas iš darbo grįžta papilkėjusiu veidu, patamsėjusiais paakiais, bet užtat laimingas. Savivaldybėje jis atrado save, jam viskas įdomu – juk jis ekonomistas, o pirmoji jo profesija - statybininkas.

Girdžiu, kaip vaikams pasakoja, kad kažkokios aikštelės bus statomos: galės nuvažiuoti į objektus, pasižiūrėti, kaip kyla. Vien nuo tos minties kaifuoja.

– Kai kurie tarybos nariai atvirai deklaruoja, kad vietos politika jiems – tik laiptelis Seimo link. Galima pagalvoti, kad J.Pinskaus ėjimas į savivaldybę, atsisakant Seimo nario mandato – karjeros žingsnis atgal. Ar vyras su jumis tarėsi, prieš priimdamas spendimus?

– Žinoma, kad kalbėjomės. Prieš rinkimus supratome, kad gana realu, jog Jonas bus išrinktas. Jis iškart pasakė, kad nepaisant to, kaip klostysis reikalai ir koalicijos dėlionės, trauksis iš Seimo. Jonas nekeičia nuomonės pusiaukelėje: jei jau ko nors imasi, tai iki galo.

Šį charakterio bruožą, matyt, suformavo sportas: juk Jonas – dukart pasaulio, septyniskart Tarybų Sąjungos čempionas, Olimpinių žaidynių Maskvoje prizininkas. Mėnuo po rinkimų buvo labai įtemptas, tačiau dabar matau, kad Jonas ramus. Vadinasi, koalicija stipri.

– Susiklostė nerašyta tradicija, kad iš Seimo nario žmonų visuomenė tarsi nieko nesitiki. Tuo metu miesto vadovų šeimoms skiriamas didesnis dėmesys: iš žmonų tarsi kažko laukiama.

– Na, gerus darbus galima daryti ir nesigiriant, todėl visuomenė gal ir negali visko žinoti. Dažnai kartoju: nevadinkite manęs tik vicemero ar Seimo nario žmona. Aš irgi esu asmenybė: turiu savo verslą, esu Darbo partijos Širvintų skyriaus pirmininkė, partijos prezidiumo narė, Širvintų rajono savivaldybės tarybos narė, ėjau administracijos direktorės pareigas.

Tai labai atsakingas politinio pasitikėjimo postas. Tačiau ne paslaptis, kad politika – nešvari. Buvau atleista, nes nepasidaviau verslo grupuočių įtakoms, o kai kas pasidavė... Tiesa, vėliau teismas mane į darbą grąžino. Sekėsi gerai, Širvintos keitėsi ne dienomis, o valandomis.

– Net neslepiate, kad jūsų širdis priklauso ne Vilniui.

– Gimiau ir augau Širvintose. Ten – mano tėviškė, galybė sentimentų. Mama gyvena nuosavame name, Jonas jos tvenkinyje žvejoja. Savaitgaliais mes ten dažni svečiai. Būna, Jonas ką nors pasakoja apie planus Vilniuje, o aš galvoju, kaip būtų gerai tai įgyvendinti ir Širvintose.

Deja, visus gabius, perspektyvius žmones susiurbia sostinė. Kasdien didžiuma miestelio gyventojų važiuoja į Vilnių dirbti. Tuo metu Širvintų savivaldybėje konkursą audito skyriaus vedėjo pareigoms užimti turėjome skelbti keturis kartus – neatsirado, kas dalyvautų. Kas turi išsilavinimą, bent kiek nors prakutęs – iškart į Vilnių. Čia kur kas didesni atlyginimai nei rajone. Tačiau tikiuosi, kad ateis laikas, kai tą Vilniaus pašonėje plytintį miestelį prikelsime iš letargo miego.

– Užmojai platūs ir, atrodo, jūsų lengvai nesustabdysi. O juk buvo laikas, kai vadinotės tiesiog mama, žmona, namų šeimininke.

– Taip, esu iš tų moterų, kurios išteka, pagimdo vaikus ir tik po to pagalvoja apie savo karjerą. Šešerius metus buvau namų šeimininkė, tačiau tuo metu kitaip ir būti negalėjo. Turėjau pripažinti, kad esu dviejų vaikų, kuriems reikia didžiulės atidos ir rūpesčio, mama.

Teisybę sakant, manau, kad kiekviena moteris norėtų turėti prabangą ilgiau paauginti vaikus. Laimė, tokią galimybę Jonas man suteikė. Tačiau vieną dieną priėjau ribą ir pasakiau – viskas. Šiandien sėdėti namie man būtų savęs kaip asmenybės žlugdymas.

– Vadinasi, J.Pinskus ne iš tų, kurie žmoną žūtbūt stengtųsi įkalinti auksiniame narvelyje?

– Oi, jis tikrai niekada nenorėjo, kad kiauras dienas tupėčiau namuose ir šluostyčiau dulkes. Aplinkybės susiklostė taip, kad į darbų verpetą įsisukau natūraliai. Draugė, dirbusi pas Viktorą Uspaskichą Lietuvos verslo darbdavių konfederacijoje, netikėtai papasakojo, kad kuriama nauja partija. Sako, Živile, gal ir tu su Jonu prisijungtum?

Tuo metu buvau labai toli nuo politikos, nelabai suvokiau, nei kas tos partijos iš tikrųjų yra, nei kuo jos užsiima. Tačiau iškart susidomėjau. Kartu su Ligita nuvažiavome pas Joną. Sakau, Jonai, bandom! O jis: "Mergyte, ar tu suvoki, apie ką kalbi? Nie-ka-da!" Galima suprasti, juk gyvenimas jau buvo sustyguotas, verslas įsuktas, o čia dabar kardinaliai viską keisti. Bet ne, galvoju, taip lengvai šios progos nepaleisiu. Pasitelkiau visas moteriškas gudrybes ir jau kitą dieną parašėme prašymus stoti į partiją.

– Be vyro palaikymo būtumėte neišdrįsusi?

– Mes iš tų sutuoktinių porų, kur po vieną nelabai... Visur kartu. Ir šioje vietoje man reikėjo paskatinimo, peties atsiremti. Jonas ir dabar prisimena, kad tai aš jį į politiką atvedžiau. Gyvenime niekada nežengiame pusės žingsnio. Jei pirmyn – tai plačiai. Mama irgi įsitraukė į politiką – Širvintų savivaldybės taryboje dirbame ranka rankom. Partija mane taip įsuko, kad iš politikos jau turbūt neišbrisiu.

– Vaikai turbūt galvoja – nutrūko mama nuo grandinės...

– Priešrinkiminis periodas iš tikrųjų būna labai įtemptas. Kokie trys mėnesiai beveik išbraukti iš gyvenimo. Pusryčius palieki ant stalo, visus pabučiuoji ir išleki. Grįžtu vėlai vakare, vaikai jau miega. Apsidairau: indai suplauti, namai sutvarkyti. Dukros raštelis: "Kiek galiu būti namų keturių kampų laikytoja!" Arba, žiūrėk, burnoja: "Tėtis mane šokdina, kad jam kaklaraištį išrinkčiau."

O iš tikrųjų didžiuojasi tarsi užėmus mano vietą. Iš tos didelės meilės išlepinau Joną: iš vakaro suruošiu jam kostiumą, marškinius, tik štai kaklaraištį ne visada pakabinu.Danielai penkiolika, tačiau nepasakytum – labai brandi, savarankiška, gera mergaitė – tfu tfu tfu. Tėvas ją vadina šeimos viešųjų ryšių specialiste. Viską ji perskaičiusi, sužiūrėjusi: bet ne tai, kas kokiais bateliais ar nageliais, o ką sprendžia vienas ar kitas politikas. Lygiavertė pašnekovė tėvui. Tačiau nenorėčiau, kad ateitį sietų su politika: reikia stiprių nervų ir storos odos.

– Sūnui dvylika. Bet jums jis turbūt visada liks mažylis. Jaunėlis – lepūnėlis?

– Mamai savi vaikai visada patys geriausi. Dovydui mokslai sekasi puikiai, bet turim vieną problemą – judrumas. Mokytoja skambina ir skambina, kviečia į mokyklą. Sako, pretenzijų dėl mokslų neturiu, bet plepumas... Pasisodiname vakare ir klausiame, sūnau, kas dedasi, pastaba po pastabos?

O jis: "Mama, supranti, buvo "kontras", parašiau per 15 min., ką likusį pusvalandį veikt?" Tada jis kalbina kitus vaikus, jie nesusikaupia, mokytoja pyksta, tėvai nepatenkinti – Pinskus blogas. Mes kalbame, bet nežinau... Lanko Šarūno Marčiulionio krepšinio mokyklą, atrodo, turėtų išsikrauti, bet jam maža.Matyt, toks laikas. Berniukai dabar greičiau bręsta – turbūt jam reikalingas aplinkinių dėmesys. Čia ir problema.

– Manote, sūnus bus krepšininkas?

– Tikiuosi. Ūgį turi. Charakterį irgi paveldėjęs iš tėvo – užsispyręs. Jei dar truputėlį atkaklumo iš manęs paims, tai tikrai galėtų būti krepšininkas. Kol kas noriai lanko treniruotes. Atrodo, kad ir sekasi.

– J.Pinskaus sūnus iš pirmos santuokos irgi turėjo duomenų tapti krepšininku. Net mokėsi Amerikoje.

– Kristijonas Amerikoje baigė koledžą ir net neatsiėmęs diplomo pardūmė namo. Tai buvo staigmena visai šeimai. Po mėnesio Lietuvoje sulaukė šaukimo į kariuomenę. Atvažiuoja pas tėvą: "Gal gali ką nors padaryt?" O tas: "Ups." Žinau, kad skaudėjo Jonui širdį, bet jis laikėsi savo: "Man irgi gyvenime niekas nieko ant padėkliuko neatnešė. Nenorėjo tokiomis sąlygomis, prašau – kitokios: gal subręs, susitupės.

" Iš pradžių Kristijonui buvo labai sunku, bet laikui bėgant jis atrado save ir pasirinko kariškio karjerą. Dabar tarnauja Lietuvos kariuomenės Garbės kuopoje, studijuoja Vilniaus universiteto Tarptautinėje verslo mokykloje.

– Kitaip tariant, vaikų auklėjime vadovaujatės principu "Kaip pasiklos, taip išsimiegos"?

– Jonas padeda, kiek gali, bet savo nuomonės per prievartą neperša. Vyriausioji Jono dukra iš pirmosios santuokos Justina po mokslų išvyko į užsienį. Ji neatrado savęs Lietuvoje, o dabar laimingai gyvena svečioje šalyje. Ištekėjo, pagimdė vaikiuką. Kartais norisi vaikus pareguliuoti, bet neatimame iš jų apsisprendimo laisvės.

– Jei armija išmuštravo Kristijoną, gal kokia nors sukarinta vasaros stovykla praverstų ir Dovydui?

– Tai jau išbandėme (juokiasi). Praėjusią vasarą išleidome savo Dovydėlį į stovyklą kariškių vaikams. Miegojo miške, palapinėse. Valgė iš metalinių dubenėlių, antrą valandą nakties buvo keliamas, paskelbus pavojaus signalą. Nors stovykla Baltupiuose, aplankyti buvo galima tik kartą per savaitę.

Nuvažiuoju, žiūriu, mano vaikas sulysęs, paakiai juodi. Grįžtu namo, verkiu. Sakau, Jonai, važiuok pasiimt. O jis – ne. Sako, įsivaizduok, kaip tai jį kitų berniukų akyse pažemintų. Ir ką – išmoko valgyt pasigamint, lovą pasiklot. Armija vyrams išeina į naudą.

– Ar jau suplanavote šios vasaros atostogas? Ar išvis jų turėsite?

– Gal kur nors ir ištrūksime, bet tai įvyks nebent ekspromtu. Pastarosiomis savaitėmis supratau, kad nieko negalime planuoti. Anksčiau visi šeimos nariai žinojo, kad tėčio šeštadienio vakarai pašvęsti medžioklei. Tai – šventa. Tačiau jau kurį laiką Jonui šio savo pomėgio tenka atsisakyti.

Čia kurią dieną paskambino draugas. Klausia, kurį savaitgalį plaukiame baidarėmis? Vasarą – tai didžiausia mūsų aistra. Girdžiu, Jonas, mmm, aaa – ir negali nieko konkretaus atsakyti.Tik iš šalies viskas atrodo labai patraukliai, gal net pavydą kelia. Tačiau kiti galbūt kiekvieną savaitgalį gali važiuoti prie jūros ar slidinėti kartą per mėnesį. Mes tokios prabangos negalime sau leisti dėl laiko stokos. Neįmanoma turėti visko: karjeros, atsakingų pareigų, pinigų ir tuo pačiu laisvų vakarų, savaitgalių, atostogų, kada užsigeidi. Arba – arba.

– Jei ilgesnėms atostogoms vyras neatras laiko, keliausite su vaikais? O gal draugėmis?

– Kelionės su draugėmis ar vienai mūsų šeimoje nėra priimtina. Tiesa, vieną kelionę Jonas man su vaikais ir drauge buvo suorganizavęs – į Turkiją. Prisimenu kaip didžiausią košmarą. Viskas prasidėjo nuo vyro svajonės nuvykti į Kanadą medžioti meškų. Įsivaizduokite, jis Kanadoje, aš – Turkijoje.

Ten, kur buvo Jonas, neveikė mobilusis ryšys, todėl iš jo nesulaukiau jokių žinių. Gailėjausi, kad jį išleidau: visas atostogas miriau iš nerimo, ar mano vyras netapo grizlio pietumis.

– Jūsų šaldytuvas turbūt lūžta nuo sumedžiotos žvėrienos. Ar vyras tik medžioja, ar ir paruošia mėsą?

– Anksčiau žvėrienos patiekalus gamino tik Jonas, tačiau po kurio laiko išmokau šių subtilybių ir aš. Dabar netgi kepsnio, marinuoto gausybėje prieskonių, firminį receptą turiu. Patinka ir namiškiams, ir svečiams. Vasarą neretai gardžiuojamės kepsniais ant grotelių. Iš esmės puiku, kai užgriuvus svečiams ar šiaip kokia nors proga nereikia sukti galvos – ekologiška ir sveika mėsa visada po ranka.

Nors Jonui trofėjus ir nėra pats svarbiausias tikslas, bet, matau, kiekvienas medžioklės laimikis maloniai pakutena jo savimeilę. Vienų šeimos draugų vaikas alergiškas ir gali valgyti tik žvėrieną, todėl Jonas kone po kiekvienos sėkmingos medžioklės laimikiu pasidalija.

– Kiekvieną kartą tariant vyro vardą jūsų balsas sušvelnėja. Užtat vestuvinio žiedo ant bevardžio piršto nematyti.

– Pasidarė per didelis. Kadangi su akmenukais, sumažinti neišeina. Labai bijau pamesti, todėl saugau dėžutėje. Jonas tai nešioja, niekada nenusiima.Nesutinku su tuo, kad meilė baigiasi per penkerius ar septynerius metus. Man rodos, kad metams bėgant ji tik stiprėja. Tik labai baisu apie tai kalbėti. Žiūrėk, žmonės pasidžiaugia, o viskas ima ir sugriūva...