Rugsėjo 14–23 dienomis Vilniuje vyks Tarptautinis M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas, į kurį suplūs atlikėjai iš viso pasaulio.

2011-aisiais šis konkursas žymės 100-ąsias muziko ir dailininko M. K. Čiurlionio (1875–1911) mirties metines. Į Lietuvą šia proga atvyksta žurnalistai iš Kroatijos, Austrijos, Danijos, Norvegijos, rašoma Tarptautinių kultūros programų centro pranešime spaudai.  

Vargonininką Leopoldas Digrys, kuris nuolat dalyvauja organizuojant ir vykdant konkursą, sako, kad Čiurlionio konkursas yra Čiurlionio kultūros Lietuvoje dalis.

- Gal trumpai prisimintumėte konkurso istoriją?

- Pirmasis M. K. Čiurlionio vardo konkursas buvo surengtas dar 1965 metais, tuomet jame dalyvavo tik pianistai iš Lietuvos. Jau po trejų metų, 1968-aisiais, konkurse varžėsi ir vargonininkai. Tai buvo tarprespublikinis konkursas: jame galėjo dalyvauti Lietuva, Latvija, Estija, Baltarusija ir Moldavija. Baltarusijoje ir Moldavijoje vargonų nebuvo – konkursas buvo gana kuklus. Tuomet buvo nuspręsta rengti tik pianistų konkursus.

Atgavus nepriklausomybę 1991 m. jau surengtas tarptautinis ir pianistų, ir vargonininkų konkursas. Organizuoti buvo gana sunku. Teko groti tuometinėje Baroko salėje (dabartinėje Šv. Kryžiaus bažnyčioje), Šv. Kazimiero bažnyčioje elektroniniu instrumentu ir Katedroje. Po antro tarptautinio konkurso 1995 m. žiuri pirmininkas Ludgeris Lohmannas iš Vokietijos užsiminė, kad tokį konkursą rengti su mūsų turėtais elektroniniais vargonais yra tiesiog nepadoru. Visi žiuri nariai pasirašė kreipimąsi į Lietuvos vyriausybę dėl naujų vargonų, atsakymo negavo.

Tačiau mes nusprendėme patys imtis veiksmų, kad Šv. Kazimiero bažnyčioje atsirastų tikri vargonai. Čia yra nuostabi akustika. Europoje esu aplankęs daugybę bažnyčių – tokios akustikos niekur neaptikau. Deja, buvusių vargonų šioje bažnyčioje neliko nė pėdsako. 1991 m. iš Amerikos buvo atsiųsti elektroniniai „Allen“ firmos vargonai. Nuo to laiko Šv. Kazimiero bažnyčioje buvo tęsiama 1963 m. tuometinėje Paveikslų galerijoje pradėta sekmadieninių koncertų tradicija. Galvojome kreiptis net į popiežių dėl pagalbos, bet supratome, kad tai beviltiška.

Galų gale sutarėme, kad mums bažnyčia leidžia statyti vargonus su sąlyga, kad finansinį klausimą išsispręsime patys. Kreipėmės į Kultūros ministeriją. Mums pasiūlė įsteigti tuo metu visiškai naują įstaigų formą – viešąją įstaigą. Kadangi bažnyčia yra atskirta nuo valstybės, viešoji įstaiga buvo vienintelė galimybė gauti iš valstybės lėšų. Tai buvo 1996-ųjų metų birželis. Pradėjome ruošti dokumentus. Bažnyčia mūsų įstaigai suteikė tris kambarius, du telefonus, elektrą, šildymą. Vilniuje tai buvo pirmoji viešoji įstaiga. Tada mus finansiškai pradėjo remti Sporto ir kultūros paramos fondas. Teko laimė susipažinti su Lietuvos išeivijos veikėju daktaru Juozu Kazicku. Jis labai padėjo ir vargonus užbaigti, ir rėmė visų Kristupo vasaros festivalių sakralinės muzikos koncertus. Iki pat šių metų dalyvaujame kiekviename festivalyje, kuris vyksta liepos–rugpjūčio mėnesiais.

2003 m. birželio 6 d. Šv. Kazimiero bažnyčioje įvyko naujų vargonų atidarymas. Dabar M. K. Čiurlionio konkurso pirmas turas vyksta filharmonijoje, antras ir trečias turas – Šv. Kazimiero bažnyčioje. Tik šiemet dėl Rotušės aikštėje vyksiančių krepšinio rungtynių stebėjimo pirmas ir antras konkurso turas vyks Filharmonijoje, o trečias, kuris vyks jau čempionatui pasibaigus – Šv. Kazimiero bažnyčioje.

- Kaip jūs tapote vargonininku?

- Tai, kad aš tapau vargonininku, lėmė atsitiktinumas. Nuo penkių metų amžiaus mokiausi groti fortepijonu. Baigiau dabartinę M. K. Čiurlionio menų gimnaziją. Padaviau dokumentus į Konservatoriją (dabartinę Muzikos ir teatro akademiją). O mane išsiuntė į Maskvą. Ten man pasisekė įstoti į labai žymaus pianisto Grigorijaus Ginzburgo klasę. Dar pirmame kurse po vieno viešo koncerto, kurio metu grojau gana sudėtingą Bacho kūrinį, profesorius man pasiūlė pasimokyti groti vargonais, kad geriau suprasčiau, kaip atlikti polifoniją. Aš buvau labai mandagiai išauklėtas ir todėl sutikau. Taip baigiau dvi specialybes. Kai įstojau į fortepijono aspirantūrą, mane automatiškai užrašė ir į vargonų aspirantūrą. Baigęs dvi aspirantūras, grįžau į Vilnių.

Tuo metu koncertuodavau po visą Tarybų Sąjungą. Kadangi mokslus baigiau Maskvoje, nebuvo kliūčių groti vargonais kaip anksčiau, kai grojimas vargonais buvo prilygintas antitarybinei propagandai. Tuometinėje Konservatorijoje (dabartinėje Muzikos ir teatro akademijoje) buvo dveji vargonai – Didžiojoje ir Mažojoje salėje. Tačiau 1949 m. vargonų specialybė buvo uždrausta.   Didžiosios salės vargonai visiškai neveikė, o iš Mažosios salės dingo be pėdsakų. Man grįžus į Vilnių teko dėstyti fortepijoną. Galiausiai vienoje vidurinėje mokykloje atradome seną dviejų klaviatūrų fisharmoniją. Konservatorija sutarė su mokykla pakeisti ją į seną fortepijoną. Taip buvo atstatyta vargonų specialybė.

- Kuo ypatingi vargonai kaip muzikos instrumentas?

- Yra paplitę mokomieji standartiniai elektroniniai instrumentėliai. O visi tikrieji vargonai pasaulyje yra labai skirtingi. Kai groja simfoninis orkestras, visiems instrumentams yra paskirstytos aiškios partijos. O į svetimą miestą atvažiavęs vargonininkas niekada nežino, su kokiu instrumentu susidurs. Tą patį kūrinį kiekvieną kartą reikia iš naujo suinstrumentuoti nepažįstamiems vargonams. Skirtingi vargonai turi skirtingą balsų sąstatą. Jie yra ir skirtingai intonuojami – balsai pritaikomi konkrečiai akustikai, todėl to paties pavadinimo balsai skirtingais instrumentais skamba skirtingai. Kiekvieni vargonai yra atskiras pasaulis.

- Ko tikitės iš būsimo M. K. Čiurlionio konkurso?

- Kiekvienas konkursas yra rimtas išbandymas jaunam atlikėjui. Tai meistriškumo kalvė, pasitikrinimas, kad gali žengti pirmyn į profesionalaus muzikavimo platybes. Tikiuosi sutikti naujus talentus, kurie pademonstruos savo pasiektą kokybę.