Vilnius rašytojų akimis: J.Kunčinas

Šį sekmadienį – ištrauka iš Jurgio Kunčino kūrinio „Tūla“. Rašytojas svarsto, ar  vilniečiai myli Vilnių, ar yra pasiruošę jį parduoti už malonumus.

Jurgis Kunčinas
„Tūla“

„Kaip dažnai mane erzina kalbos ir visokie rašymai apie meilę Vilniui, priesaikos iš pasaulio kraštų grįžti į šitą amžinąjį miestą – netikiu nei protingais ir nuosekliais išvedžiojimais, nei širdingais dūsavimais ir, žinoma, esu neteisus – ar man spręsti apie žmonių jausmus mūrui, landšaftui, topografijai, anam slėniui ir šitam gatvelės linkiui? Bet kam, jeigu ne man? Ir aš galiu turėti, kad ir trigrašio vertą nuomonę – už tris grašius Vilniuje galėjai išgerti kvortą degtinės! Dabar patikslinsiu: aš netikiu, kai šitaip tvirtina mano bendraamžiai, – visuomet kyla nedoras įtarimas, kad jie trokšta kuo brangiau parduoti meilę Vilniui, gauti mainais už ją ką nors apčiuopiamo ir malonaus, nevardysiu ką. Užtat noriu tikėti senelių, kuriems nereikia nieko, atodūsiais ir netgi priesaikomis, nors ir jos dažniausiai netikros; maža žmonių, kuriems jau nieko nebereikėtų, kai net vieta kapinėse parenkama pagal vardo garsumą žmonėse ar balso skardumą... Ne, jie visi, tie pareiškėjai, savaip mėgsta miestą, baisisi klaikiais nusikaltimais, purkštauja dėl netvarkos, niršta dėl nepatogumų, tikrai nenorėtų niekur kitur gyventi ir mirti, tik čia. Bet ar myli?.. Aš nei ką smerkiu, nei gėdiju – kad ir kaip trumpai kvėpuoja žmogus, jis vis tiek nespėja suvokti tikrojo savo menkumo, o fiziologijos nustoja drovėtis tik vėlei suvaikėjęs...

Mano koziriai irgi gana menki – nežinau, ar galiu mylėti miestą, kuriame patyriau tiek paniekos, skurdo ir nesėkmių. Užtat pažinau jį tiek, kiek man buvo lemta.“

Vilnius poeto Pauliaus Širvio akimis