Šį sekmadienį – ištrauka iš rašytojo Ričardo Gavelio romano „Paskutinioji Žemės žmonių karta“. Rašytojas įsivaizduoja Vilniaus miesto, o kartu ir viso pasaulio, visų žmogaus jausmų griūtį...
Ričardas Gavelis
Paskutinioji žemės žmonių karta
Miestas pradėjo irti tyliai ir gūdžiai lyg nebyliam filme. Iš pradžių plyšių nasrais prasižiojo gatvės, paskui ėmė skilti ir namų sienos, slapta griaunančioji jėga įsisiūbavo svajingu bliuzo ritmu, griuvo ir be garso sproginėjo senamiesčio namai, vien plytų ir akmenų luitai dunksėjo į prasivėrusią žemę, keldami lyg ir tolimą perkūno dundusį. Iš pradžių galėjai pamanyti, kad griūva tik šis kvartalas, bet iš aukštėliau buvo gerai matyti, kad irsta, sproginėja ir žūsta visui visas miestas. (...)
Viskas viskas pairo ir subyrėjo tiesiog akyse, jokio išsigelbėjimo nebebuvo, o gal ir nebereikėjo, nes visas Vilnius vienukart liovėsi egzistavęs: senamiesčio labirintai ir paika naujųjų rajonų geometrija; vienąsyk visi Radvilų rūmai ir LitExpo; atminties upė Neris ir sunykusi Vilnelė; kimūs erotomanų pergalės šūksmai ir gailūs impotentų atodūsiai; (...) sapnų spalvos ir iliuzijų bokštai; bažnyčios ir visų partijų komitetai; vaikai ir šunys, katės ir tarakonai; gripo virusai ir Kocho lazdelės; netesėti pažadai ir milžiniškos skolos; turčių namai it beturčių lūšnos; gimnazisčių svajos ir paskutinės senelių viltys; homoseksualai ir lesbietės, travesti ir transvestitai; žydai ir totoriai; karaimai ir azerai; mafijos bosai ir visi nepakantieji jų medžiotojai; bibliotekos ir apleisti šiukšlynai; biznio pasaulis, meno pasaulis ir apskritai visas pasaulis; ilgesingi žvilgsniai ir tikroji meilė; kruvinas televizijos bokštas ir Gedimino pilis - bejėgis Vilniaus falosas; fantazijos, viltys ir planai; romanai, dramos ir simfonijos; kraujas ir smegenys, kepenys ir inkstai; dievai, stabai ir apgavikai; kalvos, daubos ir pievos; nesutaikomi priešai ir neišskiriami draugai; miesto iliuzija ir miesto realybė. Pražuvo pati miesto dvasia. Pražuvo net miesto prisiminimas.
Naujausi komentarai