Senkant pasaulinėms energetinių išteklių atsargoms tarptautinės bendruomenės žvilgsnis vis dažniau krypsta į nutolusias vietoves, kuriose šių žaliavų gavyba iki šiol atrodė sunkiai galima. Jokia paslaptis, kad jau vyksta Arktyje slūgsančių energetinių išteklių žvalgyba. Atrodo, kad gelmių turtų paieška pamažu įsibėgėja ir Antarktidoje.

Pasak Melburne įsikūrusio Viktorijos universiteto mokslininkų, Antarktidoje esama įvairių naudingųjų iškasenų. Transantarktiniuose ir Princo Čarlzo kalnuose glūdi akmens anglių klodai. Princo Čarlzo kalnuose taip pat rasta didelių geležies rūdos klodų. Spėjama, kad Pensakolos kalnų Dufeko masyvo gelmėse yra chromo, nikelio, vario, kobalto ir kitų metalų.

Vis dėlto šių naudingųjų iškasenų klodai Antarktidoje dėl atšiaurių oro sąlygų, didelių geologinės žvalgybos sąnaudų bei šiuo metu taikomų teisinių suvaržymų (remiantis 1959 m. gruodžio 1 d. pasirašyta ir šiuo metu tebegaliojančia Antarktidos sutartimi, Antarktidos ir jos kontinentinio šelfo tyrinėjimui taikomi griežti apribojimai) nėra iki galo ištirti. 

O iki šiol atlikti geologiniai tyrimai patvirtina įvairias Antarktidos gelmėse slypinčias naudingąsias iškasenas esant prastos kokybės, o jų telkinius neretai per mažus, kad pradėta pramoninė iškasenų gavybą atsipirktų. Remiantis šaltiniais, žemyne aptikti akmens anglių klodai glūdi dideliame gylyje, be to, yra palyginti ploni. Tai gerokai didina tikėtinas dideles šių iškasenų gavybos sąnaudas. Geležis Antarktidos rūdoje sudaro tik apie 35 proc., todėl pradėti jos gavybą visiškai neapsimoka.

Antarktidoje būtų galima išgauti ir gamtines dujas. Spėjama, kad su Antarktida besiribojančių jūrų dugne ir paties žemyno amžinojo įšalo sluoksniuose glūdi sankaupos užšalusių metano hidratų, iš kurių būtų galima išgauti metano dujas. Vis dėlto šių dujų gavybos Antarktidoje sąnaudos kol kas būtų gerokai per didelės, kad atsipirktų, o pramoninės metano dujų gavybos iš metano hidratų technologijos dar tik kuriamos. Be to, sukūrus technologijas šias dujas būtų gerokai patogiau ir paprasčiau išgauti kitose pasaulio vietose (milžiniškų metano hidratų sankaupų esama šelfe prie JAV, Indijos, Japonijos ir kitų jūrų valstybių).

Tačiau vis patrauklesniu masalu įvairioms valstybėms tampa Antarktidos kontinentinio šelfo ir galbūt paties žemyno gelmėse glūdinčios naftos atsargos. Spėjama, kad vien piečiausio žemyno šelfe, tiksliau – po Vedelio ir Roso jūromis, stūkso ne mažiau kaip 50 mrld. barelių naftos. Palyginimui galima pasakyti, kad šis kiekis beveik lygus išžvalgytiems Aliaskos naftos ištekliams. Australijos Antarkties agentūros (Australian Antarctic Division) ekspertų nuomone, prie šių atsargų pridėjus neišžvalgytus žemyninės Antarktidos gelmėse glūdinčius naftos išteklius, šio kontinento naftos atsargos galėtų dar padidėti.

Todėl nieko nuostabaus, kad įvairios valstybės vis aktyviau įsitraukia į naftos žvalgybą piečiausio žemyno prieigose. Remiantis šių metų sausį pasirodžiusiais pranešimais, Rusija metų pradžioje į Vedelio jūrą išsiuntė geologų grupę, kuri iki šių metų pabaigos turėtų atlikti naftos telkinių žvalgybą jūros dugne. Šių metų liepą Norvegija pareiškė ketinanti siekti leidimo 100 kvadratinių kilometrų padidinti naftos žvalgybos ir gavybos darbų plotą šalia jai priklausančios Buvjė salos Skotijos jūroje. 

Taip Norvegija siekia leidimo vykdyti naftos gavybą Antarktidos kontinentinio šelfo pašonėje. Kitąmet Pietų Korėja žada pradėti savo Antarktidos tyrimų stoties statybas. 400 kv. metrų ploto stotis turėtų išdygti Roso jūroje esančioje Kraisčerčo saloje, t. y. vos už 300 km nuo Naujajai Zelandijai priklausančios Skoto tyrimų bazės. Pasak naujienų agentūros „Ria Novosti“ apžvalgininkų, šis Pietų Korėjos žingsnis ilgainiui gali turėti įtakos piečiausiame žemyne bei jo šelfe, kaip manoma, slūgsančių naftos telkinių dalyboms. Remiantis Naujosios Zelandijos naujienų portalu http://www.stuff.co.nz/, pretenzijų į Antarktidoje glūdinčius naftos išteklius jau turi arba greitu metu tokias pretenzijas gali pareikšti Naujoji Zelandija, Australija, Didžioji Britanija, JAV, Norvegija, Prancūzija, Argentina, Čilė, Kinija ir kelios kitos valstybės.

Taigi tarp tarptautinės bendruomenės narių vis ryškesnis susidomėjimas Antarktidos šelfe ir galbūt pačiame žemyne glūdinčiais naftos ištekliais. Politinės diskusijos dėl Antarktidos ateities ir energetinių resursų žvalgytuvės šioje erdvėje taip pat vis aktyvesnės. Vis dėlto mažai tikėtina, kad šie procesai greitu metu galėtų peraugti į tarpvalstybines rietenas dėl Antarktidos ir jos gelmių turtų dalybų. Tai lemia kelios priežastys.

Viena vertus, šį žemyną ir jo kontinentinį šelfą nuo įvairių valstybių ekonominių ir energetinių interesų saugo 1959 m. pasirašyta ir 1961 m. birželio 23 d. įsigaliojusi Antarktidos sutartis. Pagal šią sutartį Antarktida nepriklauso jokiai šaliai ir negali būti naudojama kariniams tikslams. Remiantis 1998 m. sausio 14 d. įsigaliojusiu sutarties Madrido protokolu, šios erdvės tyrinėjimui taikomi griežti apribojimai, o pramoninė gamtos išteklių gavyba čia uždrausta iki 2048 metų. 

Todėl energetinių išteklių žvalgybos ir gavybos Antarktidos kontinentiniame šelfe ir pačiame žemyne klausimas – pirmiausia politinė korta. Ja pretenzijų į Antarktidos energetinius išteklius turinčios valstybės gali naudotis tarptautinėje arenoje siekdamos savo politinių tikslų. Tai viena iš priežasčių, kodėl kai kurios valstybės jau dabar deklaruoja norą vis aktyviau dalyvauti Antarktidos tyrinėjimuose, o ilgainiui –  ir šio žemyno bei jo gelmių turtų dalybose.

Be šio dar beveik 40 metų galiosiančio teisinio barjero, būtina paminėti energetinių išteklių gavybai piečiausiame žemyne nepalankias gamtos sąlygas ir itin dideles naftos gavybos sąnaudas. Jokia paslaptis, kad tobulėjančios energetinių išteklių žvalgybos ir gavybos technologijos jau dabar leidžia daryti gręžinius atšiauriausiomis sąlygomis. Vienas iš pavyzdžių, patvirtinančių šį teiginį, – prieš kelias savaites paviešinti naftos gavybos giganto „Royal Dutch Shell“ ketinimai pradėti aktyvią naftos telkinių žvalgybą Boforto jūroje prie Aliaskos krantų. 

Vis dėlto būtina pabrėžti, kad Antarktidoje oro sąlygos itin atšiaurios (žiemą oro temperatūra šiame žemyne vietomis gali nukristi iki –80 °C ir žemiau), be to, nemaža dalis energetinių išteklių slūgso po storu ledo sluoksniu. Pasak naujienų portalo http://www.sciencedaily.com/apžvalgininkų, išgauti naftą Antarktidoje apsimokėtų tik tuo atveju, jei jos kaina tarptautinėje rinkoje būtų ne mažesnė kaip 200 JAV dolerių už barelį, kitaip sakant, jei nafta būtų beveik dvigubai brangesnė nei šiandien. Todėl tikėtina, kad įvairių valstybių ambicijas ruoštis naftos gavybai Antarktidoje dar ilgai stabdys ir gerokai per didelės šių išteklių gavybos sąnaudos.

Galiausiai, kalbant apie naftos gavybos plėtrą Antarktidos šelfe ir galbūt pačiame žemyne nederėtų pamiršti ir galimų įvairių valstybių politinių ambicijų. Pavyzdžiu galima pateikti šių metų kovo 9 d. nuskambėjusį griežtą Australijos parlamento nario Tony Burke pareiškimą. Tąkart politikas pabrėžė, kad Australija, siekianti 42 proc. Antarktidos teritorijos pripažinimo jos nuosavybe, „visomis išgalėmis priešinsis ketinimams pradėti gamtos išteklių gavybą piečiausiame žemyne“. 

Jo teigimu, šis žemynas ir jo turtai turėtų būti išsaugoti ateities kartoms. Tokią Australijos parlamento nario poziciją, remiantis naujienų portalu http://www.stuff.co.nz/, palaiko Naujoji Zelandija, Prancūzija ir kelios kitos Antarktidos sutarties valstybės. Todėl neatmestina, kad ilgainiui nykstant kitoms kliūtims, trukdančioms naftos ir kitų energetinių išteklių gavybos plėtrai Antarktidoje, išgauti šiuos resursus piečiausiame žemyne ir toliau bus draudžiama dėl kategoriškos Australijos ir kai kurių kitų valstybių pozicijos šiuo klausimu.

Taigi įvairių valstybių susidomėjimas Antarktidos kontinentinio šelfo ir galbūt paties piečiausio žemyno gelmėse slūgsančiais naftos ištekliais – ilgalaikė investicija, galinti padėti pelnyti įvairių dividendų. Sidnėjuje įsikūrusio Lowy tarptautinės politikos instituto (LowyInstitute for International Policy) ekspertų teigimu, išžvalgytos piečiausio žemyno naftos ir kitų gamtos išteklių atsargos ilgainiui taptų svarbiu veiksniu Antarktidos teritorijos dalybų procese. 

Be to, sudarius Antarktidos gelmių turtų žemėlapį, piečiausią žemyną nacionaliniam saugumui svarbiu objektu laikančioms Australijai ir Naujajai Zelandijai būtų lengviau įgyvendinti savo strateginę politiką ir t. t. Tad vis aktyvesnė naftos žvalgyba Antarktidos šelfe – pirmiausia politinio turinio procesas, tiesioginės ekonominės naudos galintis duoti nebent ilgalaikėje perspektyvoje. Todėl Antarktidos šelfo ir galbūt paties žemyno gelmėse slūgsantys naftos klodai vargu ar greitu metu galėtų tapti aktyvių tarpvalstybinių rietenų dėl šių energijos išteklių kontrolės objektu.