„Mes žinome, jog apie 23 procentus mūsų Visatos sudaro tamsioji medžiaga, tačiau visiškai neaišku, kas tai yra, – pasakoja Niujorko universiteto (JAV) fizikas teoretikas Maiklas Kesdenas (Michael Kesden). – Yra sugalvota nemažai teorijų, aiškinančių tamsiosios medžiagos prigimtį, tačiau mes manome, jog tamsiąją medžiagą galėtų sudaryti labai mažytės pirmykštės juodosios skylės“.

Kuomet daugelis iš mūsų pagalvojame apie juodąsias skyles, iškart įsivaizduojame milžiniškus kosminius darinius, be gailesčio susiurbiančius aplinkinę medžiagą. Vis dėlto yra galimybė, jog egzistuoja mažytės juodosios skylės. „Einšteino bendroji reliatyvumo teorija leidžia egzistuoti juodosioms skylėms, – pasakoja fizikas. – Tačiau ji neapibrėžia jų mažumo. Labai tikėtina, jog ankstyvojoje Visatoje susidarė labai mažytės juodosios skylės. Jos turėtų priminti savo didesniąsias seses – klaidžiotų po Visatą ir telktųsi į grupeles“.

M. Kesdenas kartu su Šravanu Hanasogu (Shravan Hanasoge) iš Prinstono universiteto (JAV) bei Makso Planko saulės sistemos tyrimų instituto (Vokietija) pabandė sugalvoti metodą, kuris leistų naudojant saulės virpesius nustatyti, ar mažytė pirmykštė juodoji skylė praskriejo per žvaigždę. Jeigu duomenys gali atskleisti, jog šios mažosios juodosios skylės, susiformavę ankstyvojoje Visatos evoliucijos stadijoje, egzistuoja, jos neblogai tiktų tamsiosios medžiagos vaidmeniui. Mokslininkų darbas publikuotas žurnale „Physical Review Letters“.

„Mūsų artinio esmė ta, kad mes bandome nustatyti, kas įvyksta, jeigu tamsioji medžiaga, sudaryta iš pirmykščių juodųjų skylių, perskrodžia saulę, – teigia M. Kesdenas. – Apie tai mąstyta ir anksčiau, tačiau niekas iki šiol neatliko tokių skaičiavimų“.

Mokslininkas teigia, jog energija saulėje išsiskiria vykstant termobranduolinės sintezės reakcijoms. „Egzistuoja balansas tarp į išorę nukreipto slėgio gradiento, kurį reakcijų metu sukuria išsiskirianti energija, ir į vidų nukreiptos gravitacijos jėgos poveikio. Jeigu saulė ar bet kuri kita žvaigždė sutrikdoma, ji turėtų šiek tiek suvirpėti“.

„Mažoji pirmykštė juodoji skylė savo dydžiu neviršytų atomo, tačiau jos masė prilygtų asteroidui, – pažymi tyrėjas. – Stiprus tokio darinio gravitacinis laukas priverstų saulę mažumėlę susvyruoti“.

Mokslininkai mano, jog tokį svyravimą galima išmatuoti ir tuomet bandyti nustatyti, kas jį sukėlė. „Mano kolega parašė programą, kurios pagalba mes galime atlikti modeliavimą ir pamatyti, kaip atrodytų saulę, jeigu per ją perskrietų juodoji skylė, – giria bendradarbį M. Kesdenas. – Mažiausio aptinkamo objekto masė turėtų siekti 1021 gramų“.

Dabar, kai abu mokslininkai žino, ko derėtų ieškoti, galima pabandyti įvertinti kitokių žvaigždžių virpesius. Kadangi manoma, jog šios pirmykštės juodosios skylės klajoja po Visatą, jas turėtų būti galima išvysti analizuojant kitas žvaigždes. „Įvertinus visą Visatoje egzistuojančios tamsiosios medžiagos kiekį, galima nustatyti, kaip dažnai pirmykštė juodoji skylė turėtų kirsti saulę, aišku, jeigu ji sudaro tamsiąją medžiagą, – tęsia fizikas. – Deja, pasirodo, jog tamsioji medžiaga saulę turėtų aplankyti kas maždaug milijoną metų. Tektų ilgokai stebėti mūsų žvaigždę“.

Užuot sėdėję ir laukę mažosios pirmykštės juodosios skylės savo kaimynystėje, mokslininkai gali stebėti milijonus kitų žvaigždžių. Panašu, kad toks įvykis turėtų būti užfiksuojamas kas kelerius metus. M. Kesdenas, pažymi, jog dabartinės ir ateityje numatomos kosminės misijos galėtų surinkti tyrimams reikalingus duomenis. „Dabar, kai žinome, ko turėtume ieškoti, galime analizuoti duomenis, gautus asteroseisminių misijų metu. Kas nors netgi galėtų peržvelgti jau turimus duomenis, galbūt pavyktų aptikti šiuos svyravimus“.

„Didžiajame hadronų priešpriešinių srautų greitintuve kai kurie mokslininkai bando nustatyti, ar supersimetrija nėra susijusi su tamsiąja medžiaga, – pabaigia pasakojimą fizikas teoretikas. – Jeigu to nepavyks išsiaiškinti su šios mašinos pagalba, žmonės pradės ieškoti alternatyvų. Pirmykštės juodosios skylės gali būti taip trokštamas tamsiosios medžiagos prigimties įminimo raktas“.