Didelis ugnikalnio išsiveržimas vulkaniškai aktyviame Centrinės Amerikos regione galėtų išskirti pakankamai dujų, kurios keleriems metams smarkiai paplonintų ozono sluoksnį, teigia tyrėjai.

Toks ugnikalnio išsiveržimas galėtų dvigubai ar trigubai padidinti dabartinius cheminių elementų bromo ir chloro kiekius stratosferoje, viršutiniame atmosferos sluoksnyje, kuriame esančios ozono dujos saugo mus nuo ultravioletinės spinduliuotės. Tokius duomenis pateikė mokslininkai, apskaičiavę, kiek šių cheminių medžiagų per pastaruosius 7 tūkst. metų išskyrė 14 Nikaragvoje esančių ugnikalnių.

Bromui ir chlorui reikia elektrono, kad jie taptų stabilūs, tad šie elementai lengvai išardo pro šalį skriejančias molekules, pavyzdžiui, ozoną. Tai dujos, „kurios mėgsta reaguoti, ypač su ozonu“, teigia tyrimo dalyvė Kristin Kruger, GEOMAR meteorologė iš Kylio, Vokietijos. „Jei jie pasiekia viršutinius atmosferos sluoksnius, jie turi didelį potencialą naikinti ozono sluoksnį“, – pridūrė ji.

Norėdami įvertinti, kiek šių cheminių medžiagų ugnikalniai išskyrė anksčiau, tyrėjai matavo halogenų (reaguojančių elementų grupės, kuriai priklauso bromas ir chloras) kiekį uolienų sluoksniuose, susidariusiuose prieš ir po istorinių išsiveržimų. Jie nustatė, kad per vidutinį išsiveržimą išsiskirdavo 2–3 kartus daugiau bromo ir chloro, nei jo į stratosferą žmogaus veikla išskiria dabar.

„Turint ir bromą, ir chlorą, manome, kad tai gali sukelti žymų suplonėjimą. Ir tai tik po vieno išsiveržimo“, – teigė K. Kruger.

Ankstesniuose tyrimuose nustatyta, kad per didelius išsiveržimus, kai į kelių kilometrų aukštį iškyla pelenų debesys, stratosferą pasiekia iki 25 proc. išskirtų halogenų.

Kadangi visa tai vyksta stratosferoje, kur vulkaninės dujos gali pasklisti po visą planetą, atogrąžose esančių ugnikalnių išsiveržimai gali sukelti ozono sluoksnio suplonėjimą virš didelių teritorijų ir net paveikti Antarktidą ir Arktį, kur jau dabar atsiranda „sezoninės“ ozono skylės.

Kai kurios vulkaninės dujos stratosferoje gali išlikti iki 6 metų, aiškina K. Kruger, nors didžiausias poveikis po išsiveržimų, pavyzdžiui 1991 metais įvykusio Pinatubo, buvo juntama keletą metų. Pinatubo išsiveržimas kitų metų pasaulinę temperatūrą sumažino maždaug 0,5 laipsnio Celsijaus.