Susisukęs mėšlo rutuliuką, vabalas skarabėjas (liaudiškai – mėšlavabalis) ritina jį kuo toliau nuo šito gėrio sankaupos, kad savo „lobį“ užkastų, o vėliau - ... sušlamštų. Tiesa, ritinimo proceso metu skarabėjai atlieka mįslingą ritualą – užsilipa ant rutuliuko ir ima suktis ratu. Šio šokio esmę išsiaiškinti pavyko Švedijos biologams.

Atlikusi seriją eksperimentų su „Scarabaeus (Kheper) nigroaeneus“ rūšies vabalais, Emilė Baird (Emily Baird) su kolegomis iš Lundo universiteto (Švedija) pastebėjo, jog mėšlavabaliai rutuliuką iš mėšlavietės ritina griežtai tik tiesiąja – tokia orientacija garantuoja, jog vabalas negrįš atgal prie „gėrio krūvos“, kur jo grobį gali atimti gentainiai-konkurentai. Tokį tiesinį mėšlavabalių judėjimą biologai vadina „unikaliu žygdarbiu“, nes, žinia, skarabėjai savąjį laimikį stumia atbuline eiga, nulenkę galvą prie žemės paviršiaus.

Ankstesnių tyrimų duomenimis, kad neišklystų iš kelio, mėšlavabaliai neva naudojasi vizualiniais orientyrais danguje – tai gali būti saulė, mėnulis ir pan. Tačiau skarabėjų šokius ant rutuliukų įdėmiai išnagrinėjusi E. Baird tyrėjų grupė formuluoja naują prielaidą – ritualinį šokį primenantis judėjimas ant rutuliuko yra labai svarbus mėšlavabalių orientavimosi būdas.

Mokslininkai pastebėjo, jog pirmąjį „šokį“ mėšlavabalis atlieka dar prieš pradėdamas savąją „Sizifo kelionę“. Visi kiti „šokiai“ sušokami tik tuomet, jei vabalas „nukrypsta nuo kurso“ - pavyzdžiui, kai skarabėjas staiga „nesuvaldo kamuolio“, praranda kontaktą su juo arba kelyje susiduria su kliūtimis.

Kitaip tariant, mėšlavabalis iš pradžių sušoka „šokį“ tam, kad nusistatytų judėjimo kryptį ir tiksliai ja judėtų. Tokią išvadą tyrėjai priėjo, atlikę seriją įmantrių eksperimentų.

Mokslininkai mėgindavo „apgauti“ vabalų gebėjimą orientuotis, įvilioję juos į lenktus latakus (atvirus, bestogius ir net besisukančius tunelius), taip pat keisdami šviesos šaltinio vietą.

„Mėšlavabaliai taiko labai išmintingą ir patikimą navigacijos metodą, kuris padeda jiems susiorientuoti itin sudėtingose ir nuolat besikeičiančiose sąlygose, - pažymi E. Baird. – Nors skarabėjo organizme esančių neuronų kiekis yra mažesnis negu 0,0001 proc. žmogaus smegenų neuronų, šis vabzdys sugeba orientuotis taip idealiai, jog gali judėti tikslia tiese. Mūsų gauti tyrimų rezultatai mus tiesiog pribloškė.“