Pačiame šiauriausiame Lietuvos kampelyje, Biržų meteorologijos stotyje dirbantis jos viršininkas Bronius Medinis jau daugiau nei trisdešimt metų stebi gamtą ir jos reiškinius. Jis tikina gamtoje matantis vis daugiau pasikeitimų ir klimato kaitos požymių. Su B. Mediniu kalbamės apie tai, kodėl svarbu tiksliau nuspėti orus, ar galima sustabdyti neįprastus gamtos reiškinius ir kitus gamtą veikiančius procesus.

- Ar galima prognozuoti ateinančią žiemą, kokia ji bus – šiltesnė ar šaltesnė?

- Kol kas oficialių prognozių dar neteko girdėti. Pagal senolių pastebėjimus būsima žiema gal ir bus trumpa, bet šalta. Senoliai sako, jeigu ąžuoluose daug gilių, lazdynai linksta nuo riešutų, o miškuose mažai grybų, lauk gilios ir rūsčios žiemos. Kaip matome, šį rudenį miškuose itin mažai grybų. Per tiek darbo metų esu pastebėjęs, kad gamta mėgsta pusiausvyrą ir pati stengiasi viską subalansuoti. Šįmet vasara buvo truputį šiltesnė nei įprastai, todėl labiau tikėtina, kad bus šaltesnė žiema.

- Prieš kiek laiko galima numatyti oro permainas? Pastebėjau, kad kai kuriems žmonėms ypač svarbu žinoti, koks oras bus rytoj ar poryt. Ar įmanoma anksčiau numatyti oro permainas, kad, pavyzdžiui, ūkininkai galėtų joms pasirengti?

- Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba interneto tinklalapyje www.meteo.lt skelbia iš Europos vidutinės trukmės orų prognozių centro (ECMWF) gaunamas trijų mėnesių sezonines bei nuolat atnaujinamas mėnesines orų prognozes. Šiemet ruduo numatomas truputį vėsesnis ir sausesnis nei įprastai. Geriausiai pasitvirtina 5 –7 dienų prognozės, o labiausiai galima pasikliauti trumpalaikėmis, tačiau detaliomis iki dviejų parų trukmės prognozėmis.

Sėjos, šienapjūtės ar rugiapjūtės darbuose ūkininkams būtų pravarčiausios būtent tikslios trumpalaikės prognozės. Kartais ūkininkui daug reiškia ir kelios tinkamai išnaudotos valandos. Čia verta prisiminti lietuvišką patarlę „Diena metus maitina“. Pavyzdžiui, spėjus laiku nupurkšti pasėliuose piktžoles ar sunaikinti kenkėjus brangūs preparatai nenueina vėjais, o vėliau gaunamas žymiai didesnis derlius.

- Minėjote, kad pastebite ne tik klimato, bet ir dirvožemio pokyčius. Kokie procesai vyksta jo paviršiuje?

- Meteorologai paties dirvožemio nenagrinėja, tačiau stebi jo temperatūrą, drėgmę bei įšalimą. Ilgametės patirties dėka pastebėjau, kad pastaruoju metu vasarą dirvos paviršius labiau įšyla. Jei anksčiau giedrą ir vaiskų vidurdienį dirvos paviršius retai įkaisdavo iki 45 laipsnių, tai paskutinį dešimtmetį kartais pasiekia net 56 laipsnius karščio. Saulė tapo „piktesnė“. Dažnėja atvejų, kai dirvos temperatūra 10 cm gylyje pakyla virš 25 laipsnių šilumos, o tai lietuviškoms augalų veislėms jau ne „į sveikatą“.

Dėl šiltesnių žiemų negiliai įšąla žemė, įšalo trukmė trumpėja, o šie procesai daro įtaką kai kurių kenkėjų gausėjimui. Dažnėja atlydžių ir staigesnių atšalimų, kai dirvos paviršiuje susidaro žiemkenčiams pražūtinga ledplūtė. Pavasariais daugėja su sėja sutampančių sausų laikotarpių, o tai reiškia, kad vasarojus sunkiau ir nevienodai sudygsta. Tokios oro permainos labai kenkia derliui.

- Esate sukaupęs didelę meteorologo patirtį. Kaip reikėtų susidraugauti su gamta, kad ši mažiau keistųsi, o mes jai mažiau trukdytume?

- Manau, kad reikėtų kuo mažiau į ją brautis ir labiau prie jos prisitaikyti, nes priešingu atveju visi jaučiame, kaip ji mums keršija. Tokių pavyzdžių apstu. Nuo pavojingų lokalinių škvalų, krušos ir smarkių liūčių ne tik Biržų rajone, bet ir kituose šalies regionuose nukenčia pasėliai tyrlaukiais paverstuose melioruotose plotuose. Pavyzdžiui, sugalvoja ūkininkas plikos kalvos viršūnėje statytis namus ir skardinius sandėlius, šonu atsuktus į vakarų pusę, o po to vėtros stogus lupinėja.

Senovėje vienkiemius galingi medžiai užuovėjoje saugodavo, o aukštas ąžuolas prie trobos atstodavo žaibolaidį. Dabar žmonės taip pat neapgalvotai per arti prie vandens pasistato pastatus ar prie upių priartėja pylimais, o paskui kenčia nuo potvynių. Melioratorių nusausintuose plotuose žemdirbiai džiaugiasi ankstyvesne sėja ir geresniais derliais, bet vasarą nusekę upeliai ir ežerai pavirsta užžėlusiomis pelkėmis, o nusausinti durpynai per sausras tampa neužgesinamomis gaisravietėmis. Įvairiausiais aerozoliais bei lėktuvais didiname ozono skyles atmosferoje ir gausiname odos vėžio susirgimus. Pelno ir civilizacijos malonumų besivaikydami kartais užmirštame, kad esame tik trapūs ir lengvai pažeidžiami gamtos vaikai.

- Gal galėtumėte pasamprotauti apie tai, kaip sušvelninti klimato pokyčius?

- Vystantis civilizacijai ir augant nežabotam vartojimui veiksmingiausios visuomenei būtų dvi priemonės – taupumas ir jautrumas gamtai. Turime išmokti naudingai perdirbti atliekas, didmiesčiuose tobulinti viešojo transporto sistemas.

Taupyti galima taip pat įvairiai – diegti atsinaujinančių energijos šaltinių technologijas, žmogaus veiklai pažaboti saulės, žemės gelmių, vėjo energiją, daugiau naudoti biokurą. Kiekvienas  asmeniškai galime prisidėti apsišiltindami namą, įsukdami energiją taupančią lemputę, įsigydami ekonomišką automobilį ar prietaisą. O nepatingėję išrūšiuoti atliekas prisidėsime prie sklandesnio antrinių žaliavų perdirbimo ir panaudojimo. Manau, kad tik sugrįžę prie tikrųjų moralinių vertybių įgysime išminties išsaugoti žemę, gamtą ir save. To ir norėčiau visiems palinkėti.