Nuo senų laikų mūsų kraštas garsėjo neįžengiamomis giriomis, dideliais miškais, kuriuos gamta mums išsaugojo iki šių dienų. Tačiau miškai kertami, medžiai sodinami, įveisiami nauji miškai. Tikriausiai ne kiekvienas galime įsivaizduoti, kiek darbo reikia įdėti atsodinant mišką, nuo ko dera pradėti ir kaip vyksta visas šis procesas.

Kiek iškertama – tiek ir pasodinama

Panevėžio miškų urėdijos urėdo pavaduotojas miškininkystei Gintaras Raškauskas sako, kad viskas yra daroma pagal planą. Svarbiausia – žiūrima, kad miškų nebūtų iškertama daugiau, nei jų įveisiama arba atkuriama.

„Pirmutinis darbas yra apsirūpinimas medžių sodinukais. Tada gali planuoti, kur ir kokius medelius galima sodinti“, – sako urėdo pavaduotojas.

„Iš pradžių turi būti sutvarkyta kirtavietė: tinkamai sutvarkomos nugenėtos medžių šakos, išariama žemė. Beje, nupjautų medžių kelmai lieka. Juos per sudėtinga išrauti. Viską sutvarkius ruošiamas projektas naujiems medeliams sodinti. Sodinimas priklauso nuo medžių rūšies, nes svarbiausia – tinkamai parinkta žemė. Smėlingame dirvožemyje gerai prigyja ir auga pušys, derlingoje žemėje – ąžuolai ir t.t. Viename hektare galima pasodinti 5 – 6 tūkst. pušų sodinukų, nuo 3 iki 4 tūkst. eglių, iki 4 tūkst. ąžuolų.“

Pasitarti su specialistais – būtina

Pasak G. Raškausko, miškų sodinimą būtina derinti su specialistais, nes galima labai pakenkti medžiams. Buvo atvejų, kai smėlingose Zarasų ir Ignalinos žemėse savininkai pasodino ąžuolus. Tai tikriausiai buvo padaryta dėl didesnių išmokų už šiuos medžius, tačiau, specialisto teigimu, tokioje žemėje dideli ąžuolai neišaugs.

Miškininkystės specialistas sako, kad renkantis žemę miškui įveisti (ji turi būti tam tinkama, t.y. miško paskirties) reikia žiūrėti į jos derlingumo balą. Pagal tai galima suplanuoti, kokius medžius vienoje ar kitoje vietoje galima sodinti. Gaila, kad uosiai baigia išnykti ir, pasak G. Raškausko, jų beveik nesodinama. Kol kas taip niekas ir nežino jų nykimo priežasties.

Priežiūra padeda sulaukti rezultatų

Beje, miškas gali atsikurti ir pats. Panevėžio miškų urėdijos specialisto teigimu, Lietuvoje apie 60 proc. miškų atsikuria savaime. Tačiau juos labai reikia prižiūrėti ir jau iš karto atlikus kirtimą išžvalgyti, kokie medžiai gali išaugti ir įvertinti, ar jie tikrai patys išaugs.

Gintaras Raškauskas pasakoja, kad darbai nesibaigia medžių pasodinimu. Kai kuriuos iš jų reikia saugoti nuo žvėrių ir kenkėjų. Dažniausiai tveriami ąžuolynai, nes šiuos medžius itin mėgsta graužti laukiniai žvėrys. Kitus sodinukus užtenka apvynioti specialia apsaugine medžiaga. Reikia taip pat rūpintis, kad juos neužgožtų žolynai, tad lauką reikia išravėti. Todėl miškininkai jaunuolynų negali užmiršti.

Miškų atsodinimas ir įveisimas yra gana sudėtingas darbas. Norint, kad užaugtų puikus, kokybiškas miškas, reikia ne tik priežiūros, bet ir meilės medžiams.

Neatsitiktinai mūsų protėviai saugojo gamtą, puoselėjo kiekvieną medelį, nes reikiamas želdynų kiekis aplinkoje užtikrina tinkamas žmonių gyvenimo sąlygas bei saugo sveikatą.