Mamutai išnyko ne todėl, kad juos išmedžiojo žmonės, o todėl, kad ėmė mažėti pievų, teigia mokslininkai.

Kaip atskleidė Durhamo universiteto mokslininkų tyrimas, po šalčiausio paskutiniojo ledynmečio laikotarpio prieš 21 tūkst. metų, dramatiškai sumažėjo ganyklų, kuriose maitinosi mamutai, rašo lrt.lt.

Vilnomis apaugę mamutai kadaise buvo gana plačiai paplitę visose Europos dalyse. Prieš 14 tūkst. metų jie pasitraukė į šiaurės Sibirą, o maždaug prieš 4 tūkst. metų visai išnyko.

To priežastys kol kas nežinomos ir kursto karštas mokslines diskusijas, praneša BBC.

Kai kurie mokslininkai tvirtino, kad tai nutiko dėl klimato pokyčių, kiti laikosi nuomonės, kad prie to prisidėjo besiplečianti žmonių populiacija ar net nukritęs meteoritas.

Tačiau dabar, pasak Durhamo universiteto profesoriaus Briano Huntley`aus, šis ginčas išspręstas.

„Mūsų tyrimo rezultatai leidžia manyti, kad besikeičiantis klimatas ir jo poveikis augmenijai buvo esminis dalykas, lėmęs mamutų ir kitų stambių žolėdžių populiacijos sumažėjimą, o galiausiai – visišką išnykimą“, – teigė jis.

B. Huntley`us ir jo kolegos naudodami kompiuterį atkūrė augmeniją, prieš 42 tūkst. metų buvusią Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Jie tai padarė įvertinę to laikotarpio klimatą ir tai, kaip skirtingomis sąlygomis auga įvairūs augalai.

Mokslininkai nustatė, kad ledynmečiu vyravęs šaltis ir sausra, o taip pat sumažėjusi anglies dvideginio koncentracija nebuvo palanki medžiams augti.

Tad vietoje miškų vyravo dideli pievų plotai, o tai buvo idealu stambiems žolėdžiams, tokiems kaip mamutai. Tačiau kai ledynmečio pabaigoje klimatas tapo šiltesnis ir drėgnesnis, padidėjo anglies dvideginio koncentracija, ganyklos apaugo medžiais.

„Ledynmečiu mamutai ir kiti stambūs žolėdžiai turėjo daug maisto. Tačiau po ledynmečio, žolių ekosistemą pakeitė medžiai, smarkiai sumažinę jų ganymosi plotus“, – kalbėjo B. Huntley`us.