Dėl amžinai žaliuojančių spyglių ir negendančių sakų Kinijoje ir Japonijoje pušis laikoma nemirtingumo, dvi pušys – meilės ir ištikimybės simboliu, o Lietuvoje šiam medžiui buvo paskirta pirma vieta medžių horoskope. Mat lietuviai sakydavo, kad pušis pradeda metus, nors šis pasakymas jau pamirštas.

Gyva pušis dosni: pušynuose geriausi uogienojai, geriausi grybai dera. Kaip rašė garsioji Lietuvos žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė, pušis naudota statybose, kurui, įvairiems padargams, jos lanksčios šaknys – įvairiems krepšiams bei rakandams pinti. Kartu ji buvo laikoma šventu medžiu: susidėvėjusios pušinės šluotos lietuviai neišmesdavo – sudegindavo. Nebarstė pušies šakomis ir kelio velioniui.

Anot E.Šimkūnaitės, tolimoje praeityje lietuviai maisto pertekliaus neturėjo, todėl maistui naudojo jaunus nesukietėjusius spyglių ūglius, kuriuose yra daug vitamino C, cukrinių medžiagų. Tiko maistui ir pavasarį luptas brazdas, kuriame yra gan gerai dezinfekuojančio eterinio aliejaus. Vertingi ir vyriškieji pušies žiedynai – šis maisto papildas buvo bene ilgiausiai lietuvių vartojamas.

Maža to, buvo sakoma: kokia pušis, tokie ir pušinukai, t.y. sausį gimusieji. O pušis ištverminga – žaliuoja ir žiemą per speigus. Tokie ir pušinukai – jų daliai tenka įvairių negandų ir sunkumų, o jie vis vien linksmi, vis gerą išeitį suranda. Ne tik susitvarko savo gyvenimą, bet ir yra geri, visur tinkami, pakantūs, šviesūs. Pušinukai, pasak, E.Šimkūnaitės, yra darbštūs ir todėl sotūs.

Šiandien pušies, kaip ir pušinukų, dalią turėtume papildyti naujoviškesniais pastebėjimais. Juk spygliuočiai – svečiai iš senųjų laikų, yra pažeidžiami, jautresni įvairiems naujiems veiksniams. Kaip jie reaguoja, pavyzdžiui, į tokius klimato pokyčius, kaip itin šiltos žiemos?

„Visai nereaguoja, nes tokių žiemų būta ir anksčiau, tik mes tai užmirštame, – įsitikinusi dendrologė Valerija Baronienė. – Tiesa, gruodį žydėjo hamamelis, sidabrakrūmis, lanksva, forzitija, tačiau tai buvo pavieniai žiedeliai, kurie neturės įtakos pavasarinio žydėjimo gausai.“