Nerūšiuojamos ir netinkamai tvarkomos pakuočių atliekos jau po kelių dešimtmečių gali Lietuvą padaryti vienu dideliu sąvartynu.
Neperdirbtos atliekos išlieka nesuirusios ilgą laiką: popierius – 2 metus, konservų dėžutės – 90 metų, plastiko pakuotės – 200 metų, stiklainiai, buteliai – 900 metų.
Pakuočių atliekos yra alternatyvus žaliavų šaltinis, jas rūšiuojant ir perdirbant gaunama nauda pramonei, tausojami gamtiniai ištekliai. Todėl yra labai svarbu pakuočių atliekas išskirti iš bendro susidarančių atliekų srauto, jas rūšiuoti ir tinkamai jomis atsikratyti, taip užtikrinant, kad nebus teršiama aplinka, o jų antrinis panaudojimas padės išsaugoti daug įvairių gamtinių resursų.
Atsikratyti prekių pakuočių atliekų galima metant surūšiuotas pakuotes į viešose vietose pastatytus specialius atliekų konteinerius (geltonas konteineris skirtas plastikui ir metalui, žalias – stiklui, mėlynas – popieriui), priduodant atliekų supirkimo punktuose, pakartotinio naudojimo pakuotes, už kurias nustatytas piniginis užstatas, priduodant parduotuvėse.
Kad vartotojams būtų lengviau rūšiuoti, dauguma gamintojų medžiagas, iš kurių pagaminta pakuotė, žymi sutartiniais ženklais. Trikampis, sudarytas iš trijų rodyklių, besisukančių pagal laikrodžio rodyklių judėjimo kryptį, žymi, kad paženklinta pakuotė gali būti perdirbta.
Trikampio viduryje paprastai yra vienas ar du skaičiai, kurie nurodo medžiagos tipą (1-19 reiškia plastiką, 20-39 – popierių ir kartoną, 40-49 – metalą, 50-59 – medieną, 60-69 – audinius ir tekstilę, 70-79 – stiklą).
Naujausi komentarai