Mūsų Paukščių Tako galaktikoje yra milijardai planetų. Savo skaičiumi jos smarkiai lenkia žvaigždžių skaičių, teigiama naujame tyrime.

Vidutiniškai kiekvienai iš 100 mlrd. mūsų galaktikoje esančių žvaigždžių tenka mažiausiai 1,6 planetos, taigi tikėtinas nežemiškų pasaulių skaičius gali siekti daugiau kaip 160 mlrd. 
Be to, didžioji dalis šių egzoplanetų tikriausiai yra mažos ir uolingos – grubiai tariant, panašios į Žemę, mat nedidelės masės planetos yra daug dažniau sutinkamos nei didelės, rašo SPACE.com. 

„Šis statistinis tyrimas mums parodo, kad planetos aplink žvaigždes yra labiau taisyklė, o ne išimtis. Nuo šiol mes turėtume į galaktiką žvelgti ne tik kaip į turinčią milijardus ryškių žvaigždžių, bet ir įsivaizduoti, kad jas supa daugybė nematomų pasaulių“, – teigė tyrimo autorius Arnaud Cassanas iš Paryžiaus Astrofizikos instituto. 

Iki šiol astronomai aptiko daugiau kaip 700 planetų, esančių už mūsų Saulės sistemos ribų. Dar 2,3 tūkst. potencialių „kandidačių“ pateikė NASA „Kepler“ kosminis teleskopas, tačiau šiuos duomenis dar reikia patvirtinti. 

Didžioji dalis šių egzoplantų aptikta naudojant dvi skirtingas technikas: perėjimo fotometriją ir spindulinį greitį. 

„Kepler“ naudoja perėjimo metodą. Jis ieško mažų signalinių žvaigždės ryškumo pasikeitimų, atsirandančių tuomet, kai priešais ją praskrieja planeta, dalį šviesos užstodama. Spindulinio greičio metodas ieško vos pastebimų svyravimų žvaigždės judėjime, kuriuos sukelia aplink ją skriejančių planetų gravitacinė trauka. 

Nors šie du metodai yra labai efektyvūs, jie labiau skirti ieškoti planetoms, kurios skrieja palyginus arti savo motininės žvaigždės. Naujajame tyrime A. Cassanas su kolegomis naudojo kitą metodą, vadinamą gravitaciniu mikrolęšiavimu. 

Gravitacinio mikrolęšiavimo metu mokslininkai stebi, kas vyksta tuomet, kai masyvūs objektai praskrieja pro žvaigždę, žiūrint iš Žemės. Netoliese esančio objekto gravitacinis laukas išlenkia ir padidina tolimos žvaigždės skleidžiamą šviesą, veikdamas kaip lęšis. 

Tai sukuria šviesos kreivę, rodančią, kaip bėgant laikui tolimos žvaigždės šviesa ryškėja ir blanksta. Šios charakteristikos astronomams daug pasako apie arčiau esantį objektą. 

Daugeliu atvejų, šis arčiau esantis objektas yra žvaigždė. Jei ji turi planetų, net ir skriejančių gana tolimomis orbitomis, šios sukuria antrines šviesos kreives, perspėdamos mokslininkus apie savo egzistavimą. 

Naujajame tyrime tyrėjai analizavo duomenis, kuriuos surinko įvairūs Žemėje esantys teleskopai, 2002–2007 metais skenavę milijonus žvaigždžių ir ieškoję mikrolęšiavimo atvejų. 

Komanda atidžiai tyrinėjo maždaug 40 tokių atvejų ir nustatė, kad trys iš jų atskleidė aplink žvaigždę esančią planetą. Viena šių planetų yra šiek tiek masyvesnė nei Jupiteris, kita yra panaši į Neptūną, o trečia yra taip vadinamoji „superžemė“. Jos masė yra maždaug penkis kartus didesnė nei mūsų planetos. 

Turint omenyje, kaip tobulai turi išsidėstyti daugybė kūnų, kad mikrolęšiavimo būdu būtų galima atrasti egzoplanetą, šis laimikis yra gana įspūdingas, teigia mokslininkai. 

Naudodami visus šiuos duomenis, o taip pat informaciją apie keletą kitų planetų, aptiktų mikrolęšiavimo būdu, astronomai įvertino savo planetų paieškos naudingumo koeficientą ir galimą planetų, esančių Paukščių Take, skaičių. 

Komanda nustatė, kad maždaug šeštadalis mūsų galaktikos žvaigždžių turi Jupiterio masės planetas, pusė turi į Neptūną panašius pasaulius, o beveik du trečdaliai – karštas superžemes. Ir tai tik orbitinės erdvės ruože, prilygstančiam 0,5–10 astronominių vienetų atstumui nuo kiekvienos žvaigždės. Astronominis vienetas (AU) prilygsta vidutiniam atstumui nuo Žemės iki Saulės (maždaug 149,6 mln. kilometrų). 
„Be to, mes patvirtinome, kad nedidelės masės planetos, tokios kaip superžemės, ir į Neptūną panašios planetos yra daug labiau paplitę nei tokios planetos, kaip Saturnas ar Jupiteris. Skaičiuojama, kad mažos masės planetų yra 6–7 kartus daugiau nei didžiųjų planetų“, – teigė A. Cassanas. 

Dar daugiau, anot tyrėjų skaičiavimų, kiekviena Paukščių Tako žvaigždė 0,5–10 AU atstumu (kuris mūsų Saulės sistemoje prilygsta atstumui nuo Veneros iki Saturno) vidutiniškai turi 1,6 planetos. 

Kadangi astronomai apskaičiavo, jog mūsų galaktikoje yra apie 100 mlrd. žvaigždžių, reiškia, kad ten taip pat yra mažiausiai 160 mlrd. nežemiškų pasaulių. 

Tačiau tikrasis egzoplanetų skaičius gali būti gerokai didesnis nei 160 mlrd. Kai kurios planetos aplink savo žvaigždes skrieja daug arčiau nei per 0,5 AU, o kitos yra nutolusios toliau nei per 10 AU. Dar kitos, tikėtina, visai neturi motininės žvaigždės. 

Praėjusiais metais kita mokslininkų komanda, naudodama mikrolęšiavimo stebėjimus, aptiko didelę grupę į Jupiterį panašių planetų, kurios skrieja per erdvę nesaistomos jokios motininės žvaigždės. Šių atsiskyrėlių greičiausiai yra bent 50 proc. daugiau nei „normalių“ egzoplanetų, skriejančių aplink žvaigždes, teigiama 2011 metų tyrime. 

„Šie tyrimai rodo, kad planetos yra visur, ne tik aplink žvaigždes“, – sako A. Cassanas. 

Tiems, kurie vis dar mano, kad Žemė yra ypatinga, šiuos naujausius duomenis gali būti sunku suvirškinti. 

„Anksčiau manydavome, kad Žemė mūsų galaktikoje yra unikali. Tačiau dabar atrodo, kad Paukščių Take yra milijardai planetų, kurių masė panaši į Žemės“, – teigė tyrimo bendraautorius Danielis Kubasas iš Paryžiaus Astrofizikos instituto.