Perkūnijos ir žaibai nepaliauja stebinę mokslininkų. Naujausio tyrimo rezultatai liudija, jog audrų ir perkūnijų generuojamos itin žemo dažnio bangos, kurias įprastai patenka į savotiškus spąstus tarp planetos paviršiaus ir jonosferos, sugeba ištrūkti į atvirą kosmosą. Šis mokslininkų atradimas gali pasitarnauti kuriant naujus atmosferos tyrinėjimų instrumentus ir pakoreguoti žinias apie jonosferą.

Neįprastų duomenų tyrėjams pateikė elektrinių laukų matuoklis VEFI, skriejantis JAV Karinių oro pajėgų kosminiame palydove C/NOFS. Orbitoje aplink Žemę besisukančiam matuokliui neįprastai dideliame aukštyje pavyko užfiksuoti Šumano rezonansą (angl. k. – „Schumann resonances”) – iki šiol šį reiškinį fiksuodavo išimtinai tik antžeminės matavimo stotys.

Paprasčiau tariant, žaibo iškrovos metu generuojamos žemo dažnio elektromagnetinės bangos. Jos vilnija tarp žemės paviršiaus ir jonosferos – tokiu būdu jos visą planetą apgaubia nuo 0 iki 100 kilometrų aukščio siekiančia ypač žemo dažnio elektromagnetine „luobele“.

Kai kurių tokių bangų ilgis yra kartotinis, o tai sukelia tokių bangų rezonansą ir jas sustiprina. Kadangi kur nors Žemės atmosferoje žaibas plyksteli kas 1/50-ąją sekundės dalį, toks žaibų aktyvumas sukuria savotišką atmosferos „širdies plakimo efektą“, kuris vadinamas Šumano rezonansu.

Šis reiškinys yra vertingas orų ir klimato analizės instrumentas: jis meteorologams atskleidžia molekulinę ir aerozolinę oro sudėtį. Šumano rezonansas reaguoja į Saulės aktyvumo svyravimus, metų laikų kaitą ir kitus gamtos reiškinius.

Naujausi palydovo C/NOFS duomenys atskleidė, jog šio unikalaus gamtos kamertono klausytis galima ir iš orbitos, nors iki tol buvo manoma, jog Šumano rezonansas aukščiau kaip 100 km virš Žemės paviršiaus neegzistuoja. Ši nuostata nuo šiol yra paneigta, nes palydovui C/NOFS perkūnijų generuojamas itin žemo dažnio bangas užfiksuoti pavyko kur kas didesniame aukštyje (kosminio aparato orbitos aukščio parametrai svyruoja nuo 400-850 km virš Žemės paviršiaus).

„Mokslininkai nesitikėjo Šumano rezonansus užfiksuoti kosmose, - pasakoja vienas iš atradimo autorių, NASA ekspertas Fernando Simoesas. – Tačiau paaiškėjo, jog itin žemo dažnio bangų energija srūva kur kas aukščiau nei 100 km, o tai atveria aibę naujų Žemės tyrinėjimo galimybių iš kosmoso.“

Savo atradimą mokslininkai pristatė žurnalo „Geophysical Research Letters“ publikacijoje. Joje tyrimo autoriai formuluoja prielaidą, jog toks „bangų nuotėkis“ naujų galimybių atvers ne tik Žemės, bet ir kitų planetų tyrimuose. Beje, prieš trejus metus Šumano rezonansas buvo užregistruotas ir didžiausiame Saturno palydove Titane.

Alabamos universiteto (JAV) mokslininkų tyrimo išvadose dėstoma, jog stiprių audrų metu žaibai atmosferoje generuoja ir į kosmosą išsviedžia antimedžiagos dalelių. Šis mokslui iki šiol nežinomas fenomenas buvo užfiksuotas stebint galingas audras NASA kosminiu Fermi gama spindulių teleskopu (FGST). Antimedžiagos dalelės, iš visko sprendžiant, sukuriamos vadinamojo žemiškojo gama spindulių žybsnio (angl. k. – „terrestrial gamma-ray flash“, TGF) metu. Tai audrų metų stebimas trumpas gama spindulių pliūpsnis, siejamas su žaibavimu.