Žmonės, norėdami žiemą pagelbėti miško žvėrims, daro vieną pagrindinę klaidą – galvoja, kad juos galima šerti bet kuo, kas atlieka nuo maisto. Iš tikrųjų, kaip pastebi gamtininkai, miško žvėrims, pavyzdžiui, stirnoms tinkamiausias šienas, o šernai labiausiai mėgsta bulves. Tiesa šernai yra atsparesni sniego gniaužtams, todėl savimi geba geriau pasirūpinti nei stirnos. Dėl šios priežasties būtent stirnoms žiemą labiausiai ir reikalinga žmonių pagalba.

Nuo ko pradėti?

Žiemą, ypač kai miške daug sniego, sudėtingiausia išgyventi stirnoms. Šernai dėl savo knyslių geba gana giliai rausti po sniegą, todėl yra atsparesni.

„Stirnos paprastai labai mėgsta žolę ir atsikasa ją iš po sniego, bet kai sniego daug, tai jas stipriai paveikia. Jeigu jau norima joms padėti, reikėtų paimti šieno, bet ne priplėkusio. Žmonės dažnai daro tokią klaidą, kad bet kokias atliekas palieka ir galvoja, kad žvėrys jas ės“, - GRYNAS.lt sakė Gamtos fondo valdybos narys bei universiteto docentas Alius Ulevičius.

Jo teigimu, stirnoms žiemą tinkamiausias ėdalas – šienas - nebūtinai miške turi būti paliekamas tik ėdžiose, glėbį šieno galima gražiai padėti ir ant krūmo, ar medžių šakelių, svarbu, kad jis nebūtų per aukštai ir stirnos jį galėtų pasiekti iš visų pusių. Docentas teigė, kad tinkamas aukštis priklauso nuo situacijos, bet reikėtų dėti ne aukščiau kaip apie metrą nuo žemės.

Nors ėdžios ir nėra būtinos, reikėtų stengtis, kad padėtas ėdalas nesušlaptų. Esant galimybei, vis dėlto būtų gerai įrengti kokį stogelį ar kitokią konstrukciją, kuri apsaugotų šieną nuo drėgmės.

Kaip išsirinkti vietą

„Turėtų būti toliau kur nuo namų, jeigu kieme laksto šunys, žvėrys arti niekad neis – bijos. Reikėtų rasti gerą ramią vietą, pasižiūrėti gal kur pėdsakų daugiau, gal kažkur vaikšto tie žvėreliai“, - kaip ieškoti tinkamos vietos patarė A. Ulevičius.

Jis atkreipė dėmesį, kad žvėrys į svetimkūnius gamtoje žiūri atsargiai, jiems jie kelia baimę, todėl nereikėtų tikėtis, kad pirmą naktį, kai tik jūs padėsite šieno, stirnos ims ir ateis. Stirnoms gali prireikti šiek tiek laiko, kol jas  pripratinsite prie vietos.

Nors žvėrys paprastai vienoje vietoje nebūna, tačiau, jeigu miške kažkur randa šieno, tą vietą atsimena. Tokiu atveju jums tenka pareiga stirnomis pasirūpinti iki pavasario.

Stirnoms - šienas, šernams - bulvės

Nors stirnoms žiemą geriausia duoti šieno, joms tinka ir obuoliai. Tiesa, reikėtų nepamiršti, kad jie greitai genda.

Šeriant žvėris daržovėmis, reikia atsiminti, kad jos gana greitai genda ir tuomet jau yra nebetinkamos miško žvėrelių mitybai. Dėl šios priežasties docentas siūlė geriau rinktis sausą pašarą. „Daržovės sušąla, kai atšyla – pakeičia savo skonį. Stirnos dar gali atsikasti obuolių iš po sniego, jeigu vieta kažkur po obelimi, bet obuoliai dažnai irgi būna supuvę, tai nelabai tinka“.

Norint šerti šernus būtų sudėtinga, nes jiems reikia visokių šakniavaisių, bulvių. „Nemanau, kad žmonės turi labai daug atliekamų bulvių, kad neštų šernams“, - svarstė A. Ulevičius.

Ar įmanoma, pradėjus šerti stirnas, jas šiek tiek prisijaukinti ir stebėti, kaip jos maitinasi, Gamtos fondo valdybos narys teigė, kad stirnos iš esmės nėra labai baikščios, bet dažniausiai ėsti ateina naktį, todėl jas stebėti būtų sudėtinga.

Jo teigimu, ėdalo proporcijas žvėrims taip pat reikėtų derinti priklausomai nuo situacijos. Matant, kad vieta gera ir stirnos atneštą ėdalą suėda, galima jo atnešti daugiau - vieną-kitą grėbį.

„Žvėrys yra nemaži, turėtų suėsti šieno nors kelis šimtus gramų per parą“, - spėjo A. Ulevičius.

Žvėris žiemą šerti verta

Visuomenei diskutuojant, verta ar neverta lesinti paukščius ir šerti gyvūnus žiemą, Gamtos fondo direktorius Edmundas Greimas teigė manantis, kad tai daryti vis dėlto verta, nes tokia veikla teikia abipusę naudą.

„Žmonės gauna emocinį pasitenkinimą, nes niekas nedaro to, kas nėra jiems smagu. Miško žvėrims įrengus šeryklą ir joje reguliariai tiekiant pašarą, jiems yra lengviau peržiemoti kritinį žiemos periodą. Nematau čia nieko blogo, žmogus prisideda prie bendros ekologinės kultūros ugdymo, nes ir mažam vaikui paaiškinti, kaip mylėti paukščiukus ir žvėrelius, geriausia per praktinius dalykus. Taip prasideda pirmasis gamtos pažinimas“, - savo nuomonę dėstė E. Greimas.

Vis dėlto pašnekovas akcentavo, kad pradėjus žvėris šerti – būtina tai daryti iki pavasario, kitaip žvėriui iš tiesų galima pakenkti.

„Jeigu žvėris pradedame maitinti, reikia pasirūpinti, kad iki pat žiemos pabaigos ėdžiose būtų jiems maisto. Gyvūnas išsiugdo sąlyginį instinktą, kad jis ateis į šėryklą ir jeigu neberas maisto, vis dar jo lauks. Jeigu šėrikas nepateikė maisto, gyvūnas tuo pačiu metu praranda galimybę jo susirasti natūraliai kitur“, - aiškino E. Greimas.

Kelia nerimą pramoninis žvėrių šėrimas

Gamtos fondo direktorius išreiškė nerimą kitu klausimu.  Yra tendencija, kad medžiotojai žvėris šeria nepaprastai dideliais kiekiais, nes nori, kad jų medžioklės plotuose išliktų kuo daugiau medžiojamų žvėrių, ypatingai šernų. Toks šėrimas daro žalą gamtai.

„Tokiu būdu iškreipiama natūrali populiacijos savireguliacija. Jeigu gyvūnai nebūtų šeriami, kritiniu žiemos momentu dalis žvėrių, ypatingai jaunų, žūtų. Populiacija liktų optimaliame balanse. Bet kai yra perteklinis šėrimas, natūrali atranka nebeveikia, nes ir silpnesni gyvūnai sugeba išlikti. Tokiu būdu įvyksta laukinių medžiojamų žvėrių populiacinis sprogimas - jų prisiveisia per daug. Kai taip nutinka, kyla klausimas, ar medžiotojai juos išmedžios iki optimalios ribos, ar ne. Jeigu žvėrys pasitrauks į kitus plotus, atsiras perteklinis spaudimas: bus paištrypiami sėliai, miško paklotė, atsiras kiti neigiami dalykai“, - aiškino E.Greimas.

Pramoninis žvėrių šėrimas kai kuriose vietose netgi keičia aplinką, nes į ją, paprastai tariant, verčiamos organinės maisto atliekos. „Tai keičia cheminę dirvos sudėtį, atsiranda visai kiti augalai. Reti augalai išnyksta, atsiranda dilgėlės, balandos, augalai, kurie yra prisitaikę prie aplinkų, kuriose yra maistinių medžiagų perteklius“, - sakė E. Greimas.

Jo teigimu, gerai yra tai, kad šiuo metu medžiotojų taisyklėse jau yra pradėta reglamentuoti, koks yra maksimalus kiekis, kurį medžiotojai gali vežti į žvėrių šeryklas, kad toks žvėrių šėrimas žiemą nevirstų papildomu veisimu.

„Šitas šėrimo aspektas Gamtos fondo požiūriu nėra geras, tačiau jis nieko neturi bendro su individualia veikla, kai žmogus, gyvendamas kur nors palaukėje, pasistato pamiškėje šeryklą – tam, kad ateitų žvėrys iš miško ir papešiotų vieną kitą šieno kuokštą“, - apibendrindamas sakė  E. Greimas.