Vienas svarbiausių faktorių, skurdinančių bendrą biologinę ir kraštovaizdžio įvairovę yra aplinkos tarša energetikos srityje. Siekiant išsaugoti natūralią aplinką, Lietuvai reikia susirūpinti alternatyvių energijos šaltinių paieška ir įsisavinimu.

Apskaičiuota, kad tik 1 proc. atvežto kuro Lietuvai kainuoja apie 30 mln. Lt. Todėl tiek Nacionalinėje energetikos strategijoje, tiek Energetikos įstatyme vietinių energijos resursų svarba pabrėžta. Be to, vienas iš daugelio Europos Sąjungos reikalavimų naudoti kuo daugiau vietinių energijos išteklių.

Todėl prieš projektuojant namą, svarbu apsispręsti, kaip ir kuo jis bus šildomas. Pati žemė mums atiduoda tiek šilumos, kad net šalčiausiais metais žemė Lietuvoje neįšąla giliau nei iki 1,3 m, o 2 m gylyje net šalčiausiais metais, šalčiausioje Lietuvos vietoje užfiksuota 2 laipsniai šilumos. Taigi, palyginkime: lauke -30 oC, o rūsyje – net jo nešildant turime teigiamą temperatūrą. Dar daugiau: jei kas nors planuoja du aukštus po žeme – gali drąsiai tai daryti, nes 4 m gylyje temperatūra žemiau +4 oC tikrai nenukris net pačią šalčiausią žiemą.

Toks rūsys bus naudingas ir vasarą – pastovi temperatūra leis jame gali saugiai laikyti maisto produktus.

Tikslą, pasiimti kuo daugiau nemokamos energijos, galime pasiekti didindami namo kontaktą su žeme, t. y., užstatomą plotą. Kartu tikslinga mažinti namo aukštį, nes jau 10 m aukštyje vėjas pučia kelis kartus stipriau nei pažeme ir tiesiog „išpūčia“ iš namo nemažą dalį šilumos.

Gerai, kai yra išnaudojamos šlaitinių stogų aerodinaminės savybės – šlaitiniai stogai nukreipia vėjus nuo namo. Neblogas sprendimas - pastaruoju metu dažnai statomi pusantro aukšto namai. Šiuo atveju dviejų aukštų dalis su gyvenamais kambariais nukreipiama į saulėtą pietų ar rytų pusę, o kita su stogo šlaitu einančiu per du aukštus – į vėjuotą šiaurės ar vakarų pusę.

Tačiau, koks racionalus bebūtų namas, jį vis tiek reikės šildyti, todėl reikia pakalbėti apie šildymo sistemas. Pastaruoju metu itin madingi tapo židiniai, tačiau namo šildymui – jie labai neracionalūs. Atvira ugnis suteikia jaukumo, židinio liepsna greitai sušildo orą, tačiau nepamirškime, kad židinys šildo tik tol, kol jį kūreni. Taigi Lietuvos sąlygomis židinys gali būti laikoma daugiau dekoratyviniu ar prabangos elementu, o kaip namo šildymo būdas, jis tinkamas šiltesnio klimato zonoje.

Lietuvos kaimui, tokiu atveju, labiau tinka akumuliacinis šildymo būdas - koklinis pečius. Tai yra pigiausias šildymo būdas, neišrankus kurui. Bet kartu jis ir sukelia rūpesčių, nes kūrenant pečių kasdien teršiamos patalpos. Taip pat jį lydi gaisro ir apsinuodijimo smalkėmis pavojai. Tačiau, jei yra nedideli šildomi plotai, pirmenybė vis tik teiktina tradiciniam pečiui.

Tuo tarpu daugeliui tų, kuriems reikia šildyti didelius plotus, tenka apsistoti prie centrinio šildymo sistemos. Kokį šilumos pernešimo principą geriausia pasirinkti? Seniausias Lietuvoje žinoma centrinio šildymo sistema yra Trakų pilyje, kur iš rūsyje įrengto ugniakuro šiltas oras kanalais patekdavo į sienas ir jas šildė.

Šiandien kai kurie naujakuriai taip pat mėgina įsirengti orinio šildymo sistemą, tik naudodami elektra pašildomą orą. Nors ši sistema brangi, kanalus mūro sienoje vis tik vertėtų įrengti, nes vasarą per juos iš rūsio patenkantis vėsus oras neleistų peršilti namo sienoms ir pernelyg įšilti kambariams.

Dar vienas, į Lietuvą jau koją įkėlęs šilumos pernešimo būdas – šildomos grindys. Be abejo, labai malonu, kai gali basomis vaikščioti žiemą po kambarius. Ypač tai patogu, patalpose, kuriose didelę laiko dalį praleidžia maži vaikai. Tačiau toks namo šildymo būdas reikalauja gana sudėtingų įrengimų ir yra ganėtinai brangus.

Pasirinkę šildymo sistemą, pagalvokime kokią kuro rūšį racionaliausia naudoti savo būstui šildyti.

Be abejo, valstybiniu mastu ekonomiškai naudingiausia vartoti vietinį kurą. Šio kuro nereikia įsivežti iš užsienio, o jam ruošti, gabenti ir naudoti netgi sukuriama papildomų darbo vietų. Taip pat vietinis kuras priimtinas ekologiniu požiūriu. Lietuvoje iš vietinių kurio rūšių populiariausia mediena ir jos atliekos, kiek mažiau populiarios - durpės, šiaudai, iš dalies biodujos, vietinė nafta. Taip pat mėginama įsisavinti ir atsinaujinančius energijos šaltinius: vandens, geoterminė, vėjo ir saulės energija. Tačiau tradicinis ir nuo seno Lietuvoje plačiausiai naudojamas kuras yra mediena ir jos atliekos, kurios kasmet paruošiama per milijoną kietmetrių.

Pagrindinė medienos, kaip kuro perspektyva pirmiausia sietina su geresniu miško ruošos atliekų naudojimu, nes šios atliekos gali sudaryti net iki 1,5 mln. kietmetrių per metus. Apskaičiuota, kad medienos ir jos atliekų naudojimo kurui potencialas - daugiau nei 7 proc. visų šalyje naudojamų pirminių energijos išteklių. Tačiau dabar miško ruošos atliekos kurui katilinėse mažai naudojamos, o deginama malkinė mediena ir dalis jos apdirbimo pramonės atliekų.

Kadangi nėra tinkamos infrastruktūros, didelėse miškų teritorijose surinkti atliekas yra brangu ir technologiškai sudėtinga. Taip pat nepakanka įrangos medienos atliekoms smulkinti ir gabenti energijos gamintojams.

Nuolat brangstant atvežtam kurui, Lietuvoje atsiranda vis daugiau pavyzdžių, kai stengiamasi daugiau ir racionaliau naudoti vietinį kurą. Pavyzdžiui, Ignalinos rajone iki 1990 m., kaip ir visoje šalyje, katilinėse daugiausia būdavo kūrenama akmens anglis. Privatizavus katilines rajono savivaldybė ryžosi jai priklausančiose katilinėse leisti kūrenti tik malkas. Rezultatas pasiektas: 1990 m. visoms Ignalinos švietimo įstaigoms per šildymo sezoną reikėjo 2 tūkst. akmens anglies, o 1998-1999 m. 4 tūkst. kietmetrių malkų. Ir tai katilinėse sudeginama tik nedidelė dalis rajono miškų medienos metinio prieaugio.

Reikia pažymėti, kad vis mažiau naudojamos kurui durpės, kadangi jos yra nepakeičiamos daugelyje kitų sričių ir jas kūrenti mūsų laikais yra tiesiog nusikalstama. Todėl paskutiniu metu susidomėta šiaudų naudojimu kurui.

Mokslininkų duomenimis, be didelių nuostolių žemės ūkio gamybai, kasmet būtų galima panaudoti apie 500 tūkst. t šiaudų. Beje, kai kur ūkininkai jau apsišildo kūrendami šiaudus. Šalčiausiomis žiemos dienomis jie sudegina keturis po 40–50 kg sveriančių šiaudų ryšulius. Efektas žymus: jei ūkininko šeima, pirkdama atvežtą kurą kiekvieną šildymo sezoną išleisdavo po 4-5 tūkst. Lt., tai dabar išlaidos kurui sumažėjo iki 1 tūkst. Lt. Tačiau didesnio pajėgumo katilinei reikia nemažai investicijų, kurios atsipirks ne po metų.

Nemažų sunkumų kyla sandėliuojant didelį kiekį šiaudų. Šildyti tik vieną namą šiaudais atrodo yra paprasčiau.