Ekologiški maisto produktai Lietuvoje populiarėja. Atsiranda ir tokių, kurie prisidengdami pirkėjus viliojančiu „eko“ vardu siūlo įprastus produktus. Kaip auginamos ekologiškos daržovės ir gyvūliai? GRYNAS.lt klausia pačių ekologiškų produktų augintojų.

Kalbiname vieną iš ekologinio ūkininkavimo pradininkių, daug metų puoselėjusią ekologinę žemdirbystę nedideliame ūkyje Molėtų r. Alantos krašte, pedagogę ir ūkininkę Eleną Grajauskienę.

Ar lengva išauginti ir pateikti rinkai ekologišką maisto produktą?

- Ekologiškai ūkininkauti – tai nereiškia, kad pakanka vien nenaudoti sintetinių agrochemijos priemonių. Be abejo, svarbiausias aplinkos reikalavimas yra tai, kad ekologinė gamyba negali vykti užterštoje aplinkoje, todėl pradedant ekologinį ūkininkavimą, visų pirma, reikia visus turimus žemės ūkio gamybos plotus skirti tik tam tikslui. Paprasčiau sakant, siekti viso ūkio sertifikavimo.

Smulkiam ūkiui tai realu, bet stambiuose ūkiuose tam yra daug kliūčių: tai ir žemės nuomos problemos, ir augalų kaita, siekiant pamaitinti dirvos mikroorganizmus. Ūkininkavimą iš dalies sertifikuotame ūkyje apsunkina tai, kad juose vegetacijos periodu sertifikuoti laukai turi būti atskirti nuo įprastinės gamybos laukų natūralia aiškiai matoma riba – skirtingi pasėliai, skirtingos pasėlių veislės, kurias galima lengvai atskirti, skirtingas žemės dirbimo būdas, tvora, griovys, želdinių juosta ar kelias, o tokios ribos nesant – pažymėti pastoviais, gerai įtvirtintais riboženkliais. Daug reikšmės ekologiniame žemės ūkyje turi tinkamas žemės dirbimas, augalų apsauga, derliaus sudorojimas laiku ir jo sandėliavimas. Taip pat būtina apsirūpinti tinkama technika, laikyti gyvūnus, kurie kauptų organiką, auginti augalus gerinančius dirvą. Tik taip galime gauti gerą ir kokybišką augalų derlių.

- Kokias priemones naudojate prieš vieną didžiausių ekologiškai ūkininkaujančiųjų priešų – piktžoles?

- Mažinanti ekologiniame ūkyje piktžolėtumą, augalų ligų ir kenkėjų plitimą bei saugant dirvą nuo erozijos labai svarbu tinkamai parengtos sėjomainos, gerai parinkti priešsėlį. Po gerų žiemkenčių, vešlių dobilų, tankių mišinių, gerai prižiūrėtų bulvių pasėlių piktžolių būna nedaug.

Ekologiniame ūkyje ypač svarbu piktžoles naikinti „balto siūlelio“ fazėje. Be ekologinių akėčių - sunku gintis nuo piktžolių, o naudojant šias akėčias sausu metu galima turėti ir visai švarius pasėlius. Dažnai piktžolių naikinimo darbus sutrikdo lietingi pavasariai ir vasaros. Labai gaila, kad tuomet ir dorai ekologiškai ūkininkaujantiems tada gresia laukų nesertifikavimas. Turime daug vargo gindami nuo piktžolių bulves ir daržoves: bulves būtina ravėti prieš žydėjimą nors kartą, o daržoves - net kelis kartus.

-  Esate taip vadinamo uždaro ciklo ūkio šalininkė, todėl laikote ir gyvulius?

- Gyvulių laikymas - svarbi sudėtinė ekologinio žemės ūkio sistemos dalis. Laikant ūkyje gyvulius susidaro uždari maistinių medžiagų apytakos ciklai, tai yra, vietoje kaupiamos organinės trąšos, tikslingai panaudojami žemės plotai, išlaikomas ūkininkavimo sistemos balansas. Be to, esant uždaram gamybos ciklui, sumažėja transporto poreikis. Tai iš vienos pusės atpigina gamybą, o iš kitos – mažina aplinkos taršą.

Be gyvūnų laikymo sudėtinga ekologiškai ūkininkauti. Vykdant konkursą „Pažangiausias Lietuvos ekologinis ūkis“ teko matyti ir gerų nedidelių ekologinių ūkių, nelaikančių gyvūnų. Bet šiuose ūkiuose klesti dobilai, liucernos, puikūs ankštinių pasėliai, gaminamas kompostas ir taikoma klasikinė sėjomaina.

- Domitės ir užsienio šalių pasiekimais šioje srityje. Kokios šalys labiausiai patraukė Jūsų dėmesį?

- Labiausiai mane sudomino ekologinės gamybos plėtra Alpių šalyse. Ten, kalnų sąlygomis, dirvožemis ypač jautrus taršai, erozijai, todėl Alpių šalyse itin populiari ekologinė gamyba.

Slovėnijoje sertifikuota per 2000 ekologinės gamybos ūkių, sertifikuoti plotai sudaro 6 proc. visų žemės ūkio naudmenų, o metinė ekologiškų maisto produktų apyvarta – 4 mln. eurų. Šveicarijoje sertifikuota per 6 tūkst. ekologinės gamybos ūkių, o bendras sertifikuotų ekologinių ūkių plotas viršija 116 tūkst. ha arba sudaro net 11 proc. visų žemės ūkio naudmenų. Šioje šalyje ekologiški maisto produktai sudaro 4,6 proc. bendro visų suvartotų maisto produktų kiekio, o šalies metinė ekologiškų produktų apyvarta siekia apie 800 mln. eurų.

Dar geresnė padėtis Austrijoje, kurioje yra net per 20 tūkst. ekologinės gamybos ūkių, t. y., ekologiškai ūkininkauja beveik 9 proc. visų šalies ūkių, o sertifikuoti plotai sudaro 15,9 proc. visų žemės ūkio naudmenų. Ekologiški maisto produktai Austrijoje labai paklausūs ir sudaro net 5,3 proc. visų šalyje suvartojamų maisto produktų.

Patinka man ir mūsų krašto ūkininkams Šveicarija: nedidelė, tik 41 tūkst. km2 ploto, šalis. Tai - viena iš labiausiai ekonomiškai išsivystytų ir turtingiausių pasaulio valstybių, tačiau žemės ūkiui ši šalis nelabai palanki. Todėl šveicarai itin saugo ir puoselėja tiek savo gyvenamąją aplinką, tiek sveikatą, o ekologinė žemdirbystė šioje šalyje vis populiarėja.

- Ar skiriasi jų naudojamos taisyklės nuo mūsiškių? Juk Šveicarija – nėra ES narė.

- Šveicarijoje galiojančios taisyklės truputį griežtesnės nei pas mus, bet šveicarai jų sąžiningai laikosi. Pagrindinis reikalavimas norintiems verstis ekologine žemdirbyste – žinios. Pagal Šveicarijoje galiojančias taisykles, kiekvienas pradedantis ekologiškai ūkininkauti privalo įgyti pagrindinių žinių. Todėl Šveicarijos ekologinės žemdirbystės instituto mokslo darbuotojai konsultuoja patarėjus, kurie vėliau moko ūkininkus. Šveicarijos vyriausybė šiam tikslui lėšų neskiria, todėl visos paslaugos yra mokamos. Nepaisant to, ekologinės gamybos entuziastų šalyje nestokojama. Mes turime išsivertę Šveicarijos ekologinio ūkininkavimo taisykles, kurios labai palankios smulkiems mišriems ūkiams. Šveicarijoje yra šešios sertifikavimo įstaigos.Šveicarijos ekologiniam ūkiui būdinga tai, kad visuose juose laikomi gyvuliai ir nėra dalinio sertifikavimo. Didelę dalį trąšų sudaro kompostuotas mėšlas, t. y. stengiamasi ūkyje išsiversti tuo, ką Dievas davė. Šveicarijos ūkininkai nenaudoja šviežio mėšlo kaip trąšos, nes jame daug piktžolių sėklų, jis privilioja ir daugelį augalų kenkėjų. Šveicarai kompostuoja viską kas pūva, primaišydami kiaulpienių, ramunių, dilgėlių, valerijonų, kraujažolių ir ąžuolo žievės preparatų. Toks kompostas gali būti naudojamas ne tik kaip trąša, bet ir kaip natūrali priemonė apsisaugant nuo kai kurių ligų. Ši patirtis būtų vertinga ir mums, nes kai kurie mūsų ūkininkai bando ūkininkauti nelaikydami gyvulių ar naudodami šviežią mėšlą. Patiko ir ūkininkų verslumas: kiekviename ūkyje vykdomas nors koks produkcijos perdirbimas.

- Ar Jūsų ūkyje išauginti ekologiški produktai prieš realizavimą perdirbami?

- Realizavimo problemos tiek stambiame, tiek smulkesniame ūkyje panašios, tačiau smulkiame ūkyje organizuoti produkcijos perdirbimą yra kur kas sudėtingiau. Štai čia ir pajutome kooperatyvo naudą. Tiesa, pradžia buvo sunki, tačiau viską į gerąją pusę pakeitė 2005-2007 m. vykdytas Jungtinių Tautų remiamas projektas „Ekologiškų produktų rinkodaros stiprinimas ir kooperacijos patirties sklaida Lietuvoje“.

Šio projekto dėka kooperatyvas sustiprino savo bazę ir pradėjo perdirbti bei fasuoti Molėtų krašte išaugintas ekologiškas daržoves, tarp jų ir mūsų ūkyje išaugintas daržoves.

- Ar veiksminga, Jūsų nuomone, kooperacija Lietuvos sąlygomis?

- Ekologiškų produktų verslas – pelningas, tačiau realizavimui reikalingi didesni produkcijos kiekiai, o tam reikia ne tik daugiau kvalifikuotų augintojų, bet ir tinkamai paruošti produktus realizavimui.

Norėdami sukaupti pakankamus prekybai bei eksportui produkcijos kiekius, daugelio mūsų šalies vietovių ekologinės gamybos ūkiai jungiasi į gamybos, prekybos ir perdirbimo kooperatyvus, o neseniai susikūrė ir Žemės ūkio kooperatyvų asociacija. Ji vienija Molėtų r. ekologiškų produktų auginimo ir realizavimo kooperatyvą „Padegsnys“, perdirbantį, fasuojantį ir tiekiantį rinkai ekologiškas daržoves, Raseinių r. kooperatyvą „Ekokraštas“, kuris taip pat verčiasi ekologiškomis daržovėmis, ekologinių pieno ūkių kooperatyvus „EkoŽemaitija“ iš Telšių r. ir „Ekotikslas“ iš Rokiškio r., Švenčionių r. įsikūrusį ekologiškų vaisių ir daržovių kooperatyvą „Ekoderlius“ ir kooperatyvą „Ekomedus“ iš Šiaulių rajono.

Tačiau labai trūksta ekologiškų daržovių ir bulvių augintojų kooperatyvų, o daržovių ekologiniai ūkiai augina vis mažiau - nuo 2000 m. ekologiškai auginamų daržovių ir bulvių plotai sumažėjo net 15 kartų! 

- Kokia, Jūsų nuomone, ekologinio ūkininkavimo perspektyva mūsų šalyje?

- Apžvelgus ekologiškų produktų rinkos plėtrą Lietuvoje galima drąsiai teigti, kad perspektyvos tam palankios, tačiau didelis trūkumas yra tai, kad dar nepakankamai skiriama dėmesio rinkotyrai ir rinkodarai. Tiesa, šiuo metu didieji prekybos tinklai jau kuria savo prekybos ekologiškais produktais koncepcijas ir mėgina steigti ekologiškų produktų skyrius, tačiau, visiškai neišnaudota niša tebelieka mažmeninių specializuotų ekologiškų ir natūralių maisto produktų parduotuvių tinklo įkūrimas.

Pavyzdžiui, Anglijoje ekologiškos produkcijos vartotoją išugdė tik mažos specializuotos ekologiškų ir natūralių produktų parduotuvės, pažengusi šioje srityje ir kaimyninė Lenkija. Taip pat neblogą perspektyvą turi ir produktų perdirbimo ūkyje plėtra, produktų tiekimas tiesiogiai vartotojui ar galimybės atidaryti parduotuves ūkiuose kaip tai daroma Olandijoje, Šveicarijoje ir kitose Europos šalyse. Tai gerokai priartintų vartotoją prie gamintojo ir didintų pasitikėjimą vieno kitu.

Ekologiškų produktų rinkos plėtrą gali paskatinti ir aktyvesnis prekybos tinklų įsitraukimas, tačiau jie susiduria su produkcijos kiekių trūkumu, mat vietiniai ūkininkai kol kas negali užtikrinti pastovaus tiekimo. Todėl stambūs ūkiai turėtų, įvertinę savo galimybes, didinti ekologiškų produktų, naudojamų Lietuvoje, gamybą, nes tik pastovus ir didelių apimčių ekologiškos produkcijos tiekimas prekybos tinklams galėtų išjudinti mūsų šalies ekologiškų produktų rinką.