Kaimuose, miesteliuose ir net Vilniaus centre - atėjus maudynių sezonui, atsiranda mėgėjų ežeruose ir upėse šampūnais trinkti galvą, nusiprausti muilu ar net išsiskalbti susikaupusius skalbinius, išsiplauti indus. Šitaip - pigiau nei praustis ir skalbtis namie, tačiau gamtosaugininkai sako, kad toks elgesys vandenį pamažu gali „paversti sriuba“ ir kitose šalyse „būtų nesuprantamas“.

Vilniaus centre besimuilinančiųjų upės vandenyje galima pamatyti Žvėryne, skalbinių - Užupyje. Poilsiautojai šampūnus, prausiklius ir muilą drąsiai traukia ir Lietuvos paežerėse.

GRYNAS.lt kalbinti miestų aplinkos apsaugos agentūrų vadovai aiškino, kad už telkinių teršimą kol kas baudžiami tik automobilių plovėjai, o ne patys besiprausiantys žmonės ir tai prižiūri kiekviena savivaldybė atskirai.

„Tai ne mūsų kompetancija. Jei gauname pranešimų, kad įmonės, kad kažkas ką nors išpilinėja, išleidinėja, tada važiuojame mes. O paplūdimius prižiūri savivaldybės“, - sakė Vytautas Eidikonis, Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros vedėjas.

Romualdo Dužino, Klaipėdos miesto agentūros vedėjo teigimu, pavieniai besiprausiantys žmonės vandens telkiniams pastebimo poveikio daryti neturėtų, nes „jei muilas turėtų kokių nors rimtai kenksmingų medžiagų, tai ir žmogus jo negalėtų ramiai naudoti“, tačiau visuomeninės gamtosaugos organizacijos Lietuvos gamtos fondas atstovų teigimu, vanduo, į kurį nuolat patenka cheminių medžiagų, pamažu „virsta sriuba“.

Nerijus Zableckis, fondo vykdomasis direktorius, nurodo, kad kuo mažesnis vandens telkinys, tuo kenksmingesni jam gali būti šampūnai, muilas ir skalbimo milteliai. „Šampūnai, dušo želės, muilai - visi jie sukelia cheminę taršą. Jų sudėtyje esama „veikliųjų agentų“, įvairiausių junginių, kurie labiausiai paveikia smulkius vandens organizmus: dumblius, bestuburius, taip pat varliagyvius, kurie iš dalies kvėpuoja oda, per kurią lengviau absorbuoja medžiagas iš aplinkos. Net toks muilo sudėtyje esantis junginys kaip valgomoji druska didesniais kiekiais gali pakenkti vandeniui“, - sakė jis.

Skalbimo milteliai, anot N. Zableckio, turi „nemažas fosfatų koncentracijas: nuo 5 iki 15 proc. ar net daugiau fosforo junginių“.

„Fosforas niekur nedingsta vandenyje, o čia kaupiasi. Kaip ir azotas, jis yra augimą skatinanti medžiaga. Vandens telkinys užauginėja“, - nurodo N. Zableckis.

Lietuvos gamtos fondas kaip pavojingiausias išskiria šias šampūnuose, prausikliuose esančias medžiagas:

Natrio laurilsulfatas - tai kone plačiausiai naudojamas chemikalas, minkštinantis vandenį, sukeliantis putojimą. Jis medicinos bandymuose naudojamas kaip odos dirgiklis, prasiskverbiantis į ją. Laboratorijose išbandytas ant gyvūnų sukėlė mutagenezes, kitaip sakant, išsigimimus. Šampūnus su tokiu preparatu ne tik į aplinką negalima pilti, bet ir galvą plauti pavojinga.

Cocamidopropyl betainas - taip pat dirgiklis, suiręs aplinkoje susiskaido į kitus elementus, junginius, kurie turi kancerogeninių savybių.

Amonio chloridas - negalima praryti, nes pavojingas tiesiogiai, odai, akims, kvėpavimui kenkia.

Dalis žmonių į vandens telkinius praustis traukia tik tada, kai vasarą ilgesniam laikui nutraukiamas karšto vandens tiekimas. N. Zableckio teigimu, jei karjeruose, ežeruose, ar upėse praustis tampa būtina, vis dėlto geriausia naudoti paprastą muilą. „Tai natūralių komponentų turinti skalbimo priemonė - tiek ūkinis, tiek tualetinis muilas. Juose esančios medžiagos suskaidomos vandenyje, nes muilo pagrindas – gyvuliniai riebalai, pavyzdžiui, jautienos lajus“, - aiškino jis.

Tačiau Lietuvos gamtos fondo vadovas nurodo ir tai, kad kitur nei Lietuvoje panašų elgesį retai kur beišvysi. „Pavyzdžiui, Švedijoje naudoti ploviklius ir higienos priemones natūraliuose telkiniuose nėra paprotys. Ir netgi nesuprantama būtų. Nebent koks privatus namas neturėtų vonios ar dušo, bet tai greičiau išimtis. Netgi Estijoje „praustis“ natūraliuose vandens telkiniuose nebėra populiaru. Tam yra kur kas patogesnės sąlygos namuose. Žinoma, išimčių būna, bet taip, kaip pas mus atvirai prausiamasi net viešose žmonių naudojamuose paplūdimiuose, Estijoje jau nėra. Lietuvoje festivalių metu visi masiškai prausiasi vandens telkiniuose“, - komentavo N. Zableckis.

Anot jo, vis dėlto reikia apsvarstyti, ar už prausimąsi upėse ir toliau netaikyti baudų. „Vienas iš būdų – už prausimąsi vandens telkiniuose taikyti baudas, kadangi žmonių sąmoningumas toks, kad jei ne mano, tai kam tada rūpintis? Kiek metų kalba apie šiukšlinimą, kad negalima nei į pakeles mėtyti, nei gamtoje palikti, iš automobilių mėtyti. O kas darosi? Visi bent kiek populiaresni paplūdimai užversti kalnais šiukšlių, pakelės irgi. Kiek galima kalti žmonėms į galvas, kad gamta yra viena ir kad patys turim rūpintis“, - kalbėjo N. Zableckis.