Seimo narių Onos Valiukevičiūtės ir Rimantės Šalaševičiūtės pasiūlytos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos sukėlė tikrą pasipiktinimo audrą visuomenėje. Iš pirmo žvilgsnio, įstatymo pataisų tikslas yra teisingas – apsaugoti nuo vaikus nuo smurto šeimoje. Šalyje, kurioje daug vaikų gyvena probleminėse šeimose ir kasdien patiria fizines bei dvasines kančias, tokios įstatymo pataisos, atrodo, yra būtinos.

Tačiau liaudis sako, kad „gerais norais kelias į pragarą grįstas“. Įstatymo pataisos, atmetus atvejus kada jos išties pasitarnaus vaikų apsaugai nuo smurto, gyvenimą pragaru paversti gali  ne vienai padoriai šeimai. Pakoreguotas įstatymas sukurs valstybinės prievartos mechanizmą, kuriuo manipuliuodamos valstybinės institucijos (kuriose pasitaiko korupcijos ir piktnaudžiavimo tarnyba atvejų) turės galimybę grubiai kištis į asmeninį šeimos gyvenimą ir vaiko auklėjimo procesą, taip pažeisdamos tėvų teises. Visais laikais šeima buvo svarbiausia valstybės ląstele, kurioje augo ir buvo ugdomi valstybės piliečiai. Kiekvienai valstybei privalu remti šeimas, visokeriopai joms padėti, kadangi tvirta šeima – visos valstybės atrama.

Tačiau šiuo atveju valstybė vietoj pagalbos rankos imasi vaidmens, kuris paprastai yra tėvų pareiga: biurokratinės institucijos spręs, ar vaikas yra tinkamai auklėjamas. Jeigu joms pasirodys kad netinkamai, vaikas iš šeimos galės būti atimtas.

Įstatymo pataisose numatytas smurto apibrėžimas yra labai platus, jis apima net emocinę ir psichologinę prievartą, todėl peršasi logiška išvada, kad biurokratai, remdamiesi įstatymu (kuris taip pat numato galimybę atitinkamoms tarnyboms iš „smurtaujančios“ šeimos nedelsiant paimti vaiką), gali nuspręsti atimti vaiką net iš tų tėvų, kurie...bara savo atžalas. Pavyzdžių, kad panašiu įstatymu valstybės institucijos piktnaudžiauja yra apstu kitose valstybėse, kaip pavyzdžiui, garsiai nuskambėjusi vaikų „konfiskavimo“ iš lietuvės motinos istorija Norvegijoje.

Toks įstatymas nė iš tolo neprimena idealizuojamų demokratijos principų, savo prigimtimi jis yra artimesnis totalitariniams režimams, kurie represijomis siekia visiškos piliečių kontrolės. Dabar lietuvių šeimos gali susidurti su milžinišku pavojumi, kad valstybė taps ne globojančia, o šeimas griaunančia sistema. Visuomenė turi teisę ir pareigą priešintis tokios sistemos sukūrimui.