Praėjusią savaitę Kauno valdžia ėmė pavojingai žaisti su kritine mase – dviratininkais. Buvo paviešinti savivaldybės kabinetuose sklandantys svarstymai, kad galbūt reikėtų dviračių taką iš Laisvės alėjos perkelti į Karaliaus Mindaugo prospektą.
Dviratininkų bendruomenė sukunkuliavo. Miesto valdžia tai iš karto pajuto, sunerimo ir ėmė slopinti nepasitenkinimo nuotaikas: tiesiai ant dviračių tako pasiuntė savo derybininką vicemerą Povilą Mačiulį, kuris įrodinėjo, kad dviratininkai tikrai nebus nustumti nuo Laisvės alėjos grindinio.
Tokia jautri valdžios reakcija visiškai suprantama: politikai puikiai žino, kas yra kritinė masė ir kokios subtilios ir drauge žlugdančios yra jos galios.Nors kritinės masės meistrais kažkodėl laikomi dviratininkai, tačiau tik politikai sugeba optimaliai išnaudoti jos suteikiamas galimybes. Ypač ryškiai tai buvo pademonstruota pasibaigus rinkimams į Kauno miesto savivaldą, kai prasidėjo atkakli kova dėl kritinės masės miesto taryboje sudarymo.Iš pradžių atrodė, kad kritinė masė susikaupė Vieningojo Kauno lyderio Visvaldo Matijošaičio rankose.
Kiek vėliau kritinę masę pasiskelbė turintys konservatoriai. Kai atėjo laikas tą masę pasverti, paaiškėjo, kad kritinės masės sankaupa visiškai kitose rankose.Nėra abejonės, kad Kauno velomanų kritinės masės formavimuisi didžiulės įtakos gali turėti nemenką dalį savo gyvenimo ant dviračio praleidęs buvęs meras Andrius Kupčinskas.
Kaip žinoma, jis priklauso aukštajam dviratininkų nomenklatūros sluoksniui, kuriam atstovauja tokie Lietuvoje garsūs velomanai kaip premjeras Andrius Kubilius bei socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas.Nėra abejonės, kad jie yra patyrę kritinės masės formuotojai ir puikiai išmano, kaip bet kokią masę paversti politinio svorio vienetu.
Galbūt neatsitiktinai A.Kupčinskas jau atskleidė, kad yra pakviestas dirbti A.Kubiliaus patarėju – turbūt kritinės masės sutelkimo Kaune ir Kauno regione klausimais. Tai ypač svarbu artėjant rinkimams į Seimą. Ir ne tik Seimą. Kažin ar Kauno konservatoriai jau atsisakė planų ieškoti tos kritinės masės, kuri sudarytų galimybę susigrąžinti netikėtai ir apmaudžiai prarastą įtaką miesto valdžioje.Kita vertus, galima pagrįstai abejoti, ar kritinę masę mokantys sukurti dviratininkai galėtų pasižymėti palankumu konservatoriams, kurių valdymo metu miesto gatvės susirgo raupais. Į gatves įsimetusi duobių epidemija iš centrinių magistralių ir nuošalesnių kelių jau persimetė net į dviračių takus.
Kai kuriose atkarpose dviratininkų tyko tokios duobės, kad jie jau pradėjo domėtis, ar nebūtų galima kur nors įsigyti dviračių, kurių konstrukcijose būtų įmontuotos nuo smūgio išsiskleidžiančios oro pagalvės.Vis dėlto galima suprasti ir tuos, kuriems dviratininkų formuojama kritinė masė kelia ne pasigėrėjimą, bet nepasitenkinimą ir kritiškas mintis. Pretekstas tokiam požiūriui – dviračių takų ereliai, kurie Laisvės alėjoje nužymėtu taku prašvilpia rankas laikydami ne ant vairo, bet kišenėse.
Jie verčia svarstyti, kad velomanai gali sukurti ir neigiamą kritinę masę, kad galbūt ties takais praverstų ir dviračių greičio matuokliai ar kitos iš pirmo žvilgsnio absurdiškai skambančios dviračių takų erelių tramdymo priemonės.Užtat gerokai draugiškiau atrodo fėjas primenančios elegantiškos dviratininkės: su kaspinais padabintomis skrybėlėmis, gėlėtomis suknelėmis ir pintais krepšiais. Kam kiltų ranka išvaryti jas iš Laisvės alėjos?
Naujausi komentarai