Egzaminas

Šalčio sukaustyta Lietuva palydėjo 2009-uosius. Vieniems jie tapo nuosmukio, depresijos, gilios krizės metais (net mūsų krepšininkai pralaimėjo!), kitiems tai buvo išblaivinantys, apvalantys ir vertybes perkainojantys metai.

O man atrodo, jog tiksliausia praėjusius metus vadinti egzaminu. Ir egzaminuojami buvome visi: nauja vyriausybė, verslininkai, valstybės aparatas, pensininkai, dirbantieji.

Egzamino būta tikrai sunkaus. Netgi labai brandžios visuomenės sunkiai pakelia ekonomikos subalansavimą per vidinės defliacijos procesus: per algų, išmokų, pensijų ir drastišką valstybės išlaidų mažinimą. Tokių pavyzdžių pasaulyje nėra daug, todėl neretas ekonomistas Baltijos šalių bandymus kovoti su krize nedevalvuojant nacionalinių valiutų vertino kaip neįkandamą užduotį.

Visi kartu turėjome suvaldyti vežimą, kurį į bedugnę tempė dvi vienu metu smogusios krizės. Pasaulinė krizė, atnešusi nekilnojamojo turto burbulų sprogimą, bankinio ir draudimo sektoriaus griūtis, vis dažniau lyginama su didžiąja depresija. Tuo pat metu Lietuvą krėtė dar ir nekontroliuojamo pinigų importo sukeltas perkaitintos ekonomikos drugys.

Vien 2004-2009 metais į Lietuvą buvo importuota daugiau nei 44 milijardai litų. Valstybės išorės skola šoktelėjo keturis kartus, iš paskos sekė nekilnojamojo turto burbulai, nevaldomas atlyginimų, kitų valstybės išlaidų augimas, o galiausiai viską vainikavo dviženklė infliacija ir einamosios sąskaitos deficitas. Nesinori rodyti pirštais, bet akivaizdu: to meto valdantieji nepadarė nieko (nors, kaip rodo viešai paskelbtas susirašinėjimas su Finansų ministerija, apie tai buvo informuoti), kad išvengtume šios antrosios krizės ar bent sušvelnintume jos pasekmes. Prieinamų priemonių pasirinkimas nebuvo siauras: galėjome padidinti privalomuosius rezervus bankams, stabdyti garantijų už būsto kreditus išdavimą ar įvesti nekilnojamojo turto mokestį.

Taigi, šių metų startas ir perspektyvos - nepalyginamai geresnės, nei pernykštės. 2009-uosius pasitikome paveldėję 8 milijardų skylę pirmojo pusmečio šalies biudžete, įsipareigojimus didinti socialines išmokas ir algas, skolas verslui, visišką nežinią dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo, liūdnos šlovės „LEO LT“ projektą, vis garsiau reiškiamą nerimą dėl lito stabilumo bei, skirtingai nei Estijoje, nei skatiko šalies stabilizavimo fonde.

Prisiminus tai, man rodos, galime džiaugtis juodžiausius metus nepriklausomos Lietuvoje ekonomikoje pabaigę turėdami pagrindo optimizmui. Apžvelkime esamą makroekonominę padėtį. Galime konstatuoti, kad turime stabilius valstybės finansus. Kitaip nei per Rusijos krizę, nevėluoja pensijos, socialinės išmokos, o atlyginimai valstybės tarnautojams mokami laiku. Nedarbo lygis Lietuvoje žemiausias tarp trijų Baltijos valstybių. Centrinė valdžia neturi jokių skolų verslui. Pramonės gamyba tik 7 procentais atsilieka nuo prieškrizinio lygio, auga eksportas, o valstybės rizika (CDS) ir VILIBOR grįžo į ekonomikos pakilimo metų lygį.

Ekonomika ir toliau stojasi ant kojų, grįžo piliečių pasitikėjimas mūsų nacionaline valiuta.

Toks, sakyčiau, dramatiškas pasikeitimas, pasiektas per vienerius metus, įrodo tautos darbštumą ir kantrybę, verslo -- lankstumą ir gyvybingumą. Kai man sako, jog savo sprendimais tik trukdėme verslui stotis ant kojų, turiu argumentų, įrodančių, kad ir Vyriausybės indėlis į šį persilaužimą buvo labai ir labai didelis.

Pinigų masę, cirkuliuojančią šalies ekonomikoje galime prilyginti įmonės apyvartiniam kapitalui. Nėra šių lėšų -- nėra gamybos, nėra paslaugų, nekuriama pridėtinė vertė.

Kasmet sparčiai didėjęs šalies vidaus kreditas pernai susitraukė beveik 4 milijardais litų. Vyriausybė per tą patį laikotarpį per įvairias verslo skatinimo bei investicines priemones įliejo į šalies ūkį daugiau nei 3,6 milijardus litų europinių lėšų, neįskaitant tiesioginių žemės ūkio subsidijų ir lėšų, pervestų į „Jeremie“ ir „Jessica“ fondus. Pagal Europos Komisijos ataskaitą Lietuva pirmauja pagal struktūrinių fondų lėšų panaudojimą visoje Europos Sąjungoje.

Tai rodo, kad Lietuvos Vyriausybė sėkmingai vykdo užsibrėžtą tikslą gaivinti ekonomiką per maksimaliai spartų EU fondų panaudojimą.

Ekonomikos skatinimo ir investicinėmis priemonėmis, tokiomis kaip labai maži ir maži kreditai, kreditų garantijos, kreditų palūkanų kompensavimas, mokesčių atidėjimai ir užskaitos, viešųjų pastatų renovavimas, eksporto skatinimas ir pan. pasinaudojo daugiau nei 4000 Lietuvos įmonių. Vien galimybę sudaryti mokestinę sutartį ir atsidėti mokesčių sumokėjimą pasinaudojo daugiau nei 400 didelių ir mažų Lietuvos įmonių, o atidėtų mokesčių suma perkopė 150 milijonų litų.

Ūkio ministerijos skaičiavimais, per šiuos metus ekonomikos skatinimo plano išsaugotų darbo vietų skaičius viršija 40000. Skeptikams, abejojantiems skaičiavimo metodika, galiu atsakyti, kad vien renovuojant viešuosius pastatus išsaugota ir sukurta per 12000 darbo vietų.

Pinigų masės indeksai, pasiekę kritinę ribą praėjusių metų viduryje, sparčiai taisosi. Tiesioginės užsienio investicijų srautas per pirmuosius tris 2009 metų ketvirčius buvo didžiausias per pastaruosius keletą metų. Sėkmingas valstybės obligacijų emisijų išplatinimas, spartus EU lėšų panaudojimas, šalies bankų rekapitalizavimas suponuoja tolesnį pinigų masės rinkoje didėjimą, o šalies įmonėms -- žymiai geresnes galimybes šiais metais gauti paskolas.

Šie veiksniai, remiami vis didėjančio eksporto, ateinančių metų antrąjį pusmetį turėtų užvesti ir vidaus vartojimo variklį. Todėl prognozuoju, kad šių metų pabaigoje mūsų ekonomika jau pakankamai tvirtai stovės ant kojų, o metinis BVP augimas turėtų sudaryti ne mažiau kaip 1-2 procentus.

Taigi esama mūsų ekonomikos dinamika džiugina. Statistika teigia, jog Lietuva trumpiausiai iš visų Baltijos šalių, tai yra keturis ketvirčius, išgyvena recesiją. Tuo tarpu mūsų kaimynių nuosmukis tęsiasi žymiai ilgiau. Estija jau septynis ketvirčius recesijoje, Latvijos BVP smunka šešis ketvirčius iš eilės. Paskutinio pusmečio Lietuvos makroekonominiai rodikliai leidžia atsargiai teigti, jog Lietuva pirmoji išsiropš iš ekonominės krizės, o mūsų krizės raidė “V“ bus siauriausia. Tai reali ekonominio skatinimo politikos išdava. Galima ilgesnė recesija Estijoje pirmiausia butų šios šalies kovos už eurą tiesioginė pasekmė.

Mūsų egzaminą atidžiai stebėjo ir stebi Europos Sąjungos partneriai, tarptautinės institucijos ir investuotojai. Paprastai po sunkaus egzamino pasitinka draugai ir artimieji ir su nekantrumu, klausia: "na, kaip?" Po šio egzamino niekas nepasitinka ir viešai pažymių nerašo. Tačiau nereiškia, kad jo nemato.