Balandžio 17 d. aš, ornitologas E.Greimas bei būrelis besidominčių gamta žmonių nuvykome aplankyti netoli Pilaitės mikrorajono Vilniuje esantį Balčio ežerą. Teritoriškai ežeras yra Vilniaus rajone, nors ant pat miesto ribos.

Man ši ekskursija sukėlė aibę atsiminimų. Būdamas studentu, rašiau kursinį darbą „Balčio ežero paukščiai“. Tada dar ne taip eutrofizuotame nedideliame vandens telkinyje perėjo tiesiog puokštė Lietuvos retenybių. Keturios mažųjų baublių poros (dabar visoje Lietuvoje registruota viena), juodkrūčiai bėgikai, paprastieji griciukai, mažieji kragai, įvairių rūšių antys ir aibė kitų.

Toks ornitofaunos turtingumas mane ir kartu dirbusį kolegą Arvydą Liutkų tiesiog apstulbino. Aplink ežerą esančiuose miškeliuose ir krūmuose gyveno daug smulkių paukščių, pievose aplink čireno vieversiai. Per visą dieną neišgirdome nei vieno vieversio. Kaip drastiškai turi būti sugriauta ekosistema, kad net gan plastiški vieversiai ją apleido. 

Tai buvo tiesiog rojaus kampelis beveik mieste, sostinėje. Darbo pasekoje, jo vadovo profesoriaus R.Kazlausko pastangomis pavyko įtikinti tuometinį Gamtos apsaugos komiteto pirmininką K.Giniūną palaiminti čia ornitologinio draustinio įkūrimą. Po studijų plačiai keliavau ir jau labai seniai bebuvau apsilankęs šioje gerai žinomoje vietoje. Koks kontrastas! Viskas aplink stichiškai urbanizuota, didelė žemapelkės dalis apaugusi nendrėmis (tilvikų beveik nelikę).

Aplink ežerą – armagedonas. Kuriame gėris jau pralaimėjęs blogiui. Bet gal čia cikliškas procesas? Gal kažką dar galima išgelbėti nuo valdų savininkų, įžuliai „tobulinančių“ gamtą? Net ir jie yra girdėję apie pakrančių apsaugą, apie 5 neaptvertus metrus. Kur tau! Reikėjo kabarotis per tvoras iki vandens. Dar laimė, kad didžiuliai šunys buvo pririšti.

Itin „žavus“ vaizdas ežero gale, kur vanduo nuteka į gretimą Salotę. Ten ne tai kad tų penkių metrų nei kvapo, ten jau ir ežero dugnas pakeistas. Įdėtas metalinis tinklas, o ant jo, naikinant vandens fauną irr florą, supilta kokios dvi tonos žvyro. Supilta ir „japoniška“ salelė, kurioje liūdnai ir kontraste su aplinka rymo du liūdni berželiai.

Kita pratako pusė – ne geriau. Buldozerių čia jau pasidarbuota, „nereikalinga“ pakrantės augmenija žiemą iškirsta. Žemė, paruošta naujoms statyboms, prie pat vandens. Einant tolyn aplink ežerą, ant kalnelio apokaliptiniai vaizdai – masiškai iškirsti medžiai, ypač jaunos pušaitės. Jos ten ir voliojasi vietoje. Nusileidus žemyn – žvyrkelis, kuris praktiškai eina ežeru. Vertingas biotopas sunaikintas, begėdiškai užpiltas žvyru.

Visa tai yra nusikalstama veika. O kas pas mus už ją atsako? Pirmiausia, ko gero, reikia skųsti Prokuratūrai. Bet žinant, kaip į gamtosaugą žiūri didžiuma teisėsaugos, čia bus tikras „beždžionėlės darbas“. Jei vykdomas nusikaltimas, paprastai reaguoja policija. Juk jei ką nors sumuša ar pavagia, būtent jie atvyksta į „įvykio vietą“. Bet ten, kur akivaizdžiai nusižengiama įstatymui ir naikinama gamta, jų nėra.

O kur gamtosaugininkai? Gal inspektoriams privalu surašyti protokolą ir duoti jam eigą? Klausimų žymiai daugiau, nei atsakymų. Čia paminėjau tik mažą pažeidimų dalį.

Atkreipiu skaitytojų dėmesį – sovietmečiu sukurtas ornitologinis draustinis panaikintas. Štai kokia nepriklausomybė pas mus. O priklausomybė yra, ir didelė. Vėl nuo to pačio Mefistofelio peno, nuo vienadienio pelno. Kas atėmė iš draustinio jo statusą? Kas leido tokią savivalę? Gal Vilniaus rajono savivaldybė, kuriai, kiek žinau, originaliai vadovauja pats ponas Dievas?

Grįžkime prie gamtos likučių Balčio ežere. Atsirado gana dideli nendrynai, kur apsigyveno dvi itin įdomios, anksčiau čia neperėjusios, rūšys – didysis baublys (net 2 poros) bei pora nendrinių lingių, kurių grakštūs, elegantiški skrydžiai virš ežero džiugina akį.

Stebėtina, kad joks guvus vertelga dar nepardavė tų nendrių į Daniją. Iš tilvikų belikę tik perkūno oželis ir tikutis. Mažojo baublio biotopas beveik nepakitęs, tad jie neabejotinai perės. Tai europinės svarbos paukščiai. Daug rūšių dar pakeliui iš žiemaviečių, juk pavasaris labai jau vėsus. Be minėtų retų rūšių čia dar gyvena visa eilė gausesnių, džiuginančių akį ir ausį, giesmininkų.

Ežere nereta europinės svarbos smailiasnukė varlė, kurios, drauge su pievinėmis, šiandien kėlė tikrą koncertą. Ir visa tai – praktiškai Vilniuje. Kiekvienoje civilizuotoje šalyje miesto tėvai, gamtosaugininkų informuoti, stačiai pultų saugoti tokią oazę. Juk ji turi didelį potencialą ir turistine, ir viešųjų ryšių prasme. Tai vienintelė vieta Vilniuje, kur jau dabar galima išgirsti magišką didžiūjų baublių ūbavimą. Vėliau sugrįš kelios vandeninių vištelių rūšys bei aibė giesmininkų. Visa tai, kartoju, praktiškai Vilniuje.

Judėjimas „Už gamtą“ skubiai inicijuos „Natura 2000“ teritorijos skelbimą Balčio ežere. Gal tada pavyks išsaugoti bent dalelytę šios unikalios gamtinės oazės.