Laisvosios rinkos institutas paviešino savo pasvarstymus apie idealią Lietuvos savivaldybę. Tokia, nor ir smarkiai avansu, paskelbta Klaipėda. Tuo tarpu Vilniaus krašte, pasirodo, gali būti net pavojinga gyventi.

Kas iš tikrųjų slepiasi po laisvosios rinkos apologetų teiginiais?

Idealia savivaldybe laikoma savivaldybė, kuri neturi savo vaikų darželių ir mokyklų, poliklininkų ir ligoninių, nes visas šias paslaugas neva žymiai geriau atlieka privatus sektorius.

Idealioje savivaldybėje vandentiekis, šilumos vamzdžiai irgi priklauso privatininkui. Nesvarbu, kad tai yra natūrali monopolija, nes bent jau Vilniaus mieste tikrai sudėtinga įsivaizduoti konkurenciją centrinės šilumos ar vandens tiekimo srityse.

Savivaldybės komunalinio ūkio bendrovės, šiukšlių vežimo kompanijos? O kam? Juk privačios sėkmingiau surenka didesnius mokesčius iš žmonių.

Autobusų, troleibusų irgi nereikia. Visi važinėja taksi.

Valyti gatves nuo sniego irgi ne savivaldybės funkcija. Privatininkai ir čia tą daro “sėkmingiau”, tik ne visada pasakoma, kad kiemsargiai mėnesiais negauna minimalios algos, o kiekvieną žiemą skaičiuojame traumų aukas.

Viską parduokime, visus atleiskime. Tegyvuoja laisva rinka? Ar čia naujai seni šūkiai?

Neužtenka tokios svajonių savivaldybės? Eikime dar toliau. Kad ir pensijos. Ar jos reikalingos svajonių valstybėje gyvenančiam? Mokėkime pašalpas visiems, kurie, anot laisvosios rinkos garbintojų, nesugeba savimi pasirūpinti, o turtingiesiems leiskime ramiai gyventi mokant kiek įmanoma mažesnius mokesčius ir kuo mažesnius atlyginimus savo darbuotojams.

Ar tikrai tokioje Dausuvoje mes norime gyventi? Aš tikrai ne.

Kokia didžiausia šiandieninės krizės pamoka? Net ir patys didžiausi liberalai pripažino, kad laukinis kapitalizmas, nereguliuojama ekonomika negalima. Tik vienas “institutas” to niekaip nesupranta.