Kalbėdami apie miesto vizijas, Kauno valdžios vyrai ir šiaip vizionieriai mėgsta akcentuoti Nemuno svarbą. Kitaip ir būti negali – ne veltui mūsų protėviai miestus kurdavo strategiškai palankiausiose vietose, prie upių, jei tik tokių būdavo apylinkėse.

Nemunas diktuoja miestui susisiekimo tinklo schemą, šokdina visus per pavasarinius potvynius, džiugina per šventes – žodžiu, didele dalimi lemia kauniečių gyvenimo būdą, miesto kraštovaizdį. Ar mes iš tikrųjų gerbiame savąją upę?

Šįkart kalbėsiu ne apie vandens kokybę, bet apie akis badančią netvarką krantinėse, ypač – esančiose čia pat, miesto centre. Laukdamas tarptautinių Hanzos dienų (beje, nuostabi šventė – nesitikėjau, kad galime tokią surengti) vis vyliausi, kad visuotinis švarinimosi vajus neaplenks ir krantinių. Veltui.

Prie Vytauto Didžiojo tilto atsirado užrašas, turintis byloti apie Lietuvos meilę krepšiniui (nežinau, ar tai labai gražu ir skoninga, bet tiek jau to, nebenuvalysi), o čia nusidriekusios pievos liko kaip buvusios. Suprantu, kad šienauti betoniniu koriu sutvirtintas krantines – ne pats paprasčiausias darbas. Bet juk iš tų korių akių kyšančios žolės iš tolo akis bado.

Pamenu, pernai bent kartą tos "pievos" buvo nušienautos – kada tokios šventės sulauksime šiemet? O gal verta apskritai užsėti kokia žemaūga žole? Gal apskritai atiduoti krantinę studentams – žiū, vis prasiveržia kokia jų iniciatyva – tai apsodina gėlėmis plotelį, tai kokią mozaiką sukuria.