Anądien sulaukėme politiko, Kembridžo auklėtinio – Manto Adomėno teksto. Viename iš naujienų portalų autorius aptaria politinę ir socialinę situaciją Vilniuje, pastebi miesto problemas. Rašinys kupinas rūpesčio, jame apstu įžvalgų ir regėjimų, kaip visas Vilniaus problemas išnaikinti. Taip pat M. Adomėnas pastebi, jog dėl visų blogybių kaltas meras A. Zuokas. M. Adomėnas regi, kad viskas būtų labai gerai , jei Vilniaus meru A. Zuokas nebūtų.

Matyt, galima būtų ieškoti įvairių tokio teksto atsiradimo priežasčių: gal tai artėjančios mėnulio pilnaties įtaka, gal graužatis dėl prarasto šešėlinio posto, gal šeimyninės ar fiziologinės problemos, gal tiesiog asmeninė nesimpatija A. Zuokui, o gal dar kažkas. Tik vargu, ar M. Adomėno įžvalgos atsirado Vilniaus ir vilniečių vargų vedamos, nes beveik iš kiekvieno teksto sakinio kyšo politinių interesų „ausys“.

Jau seniai vieša paslaptimi tapo tai, kad M. Adomėnui blogai, netinkamai, klaidingai ir pan. yra viskas, ko A. Zuokas besiimtų - tiesiog iš principo. Skaičiuodamas Vilniaus valdžios nuodėmes, M. Adomėnas turbūt pamiršta, kad daugelis jų „užgimė“ konservatorių  lizde, o „subrendo“ būtent valdant A. Kubiliaus konservatoriškai vyriausybei. Juk valdant konservatoriams, iš Vilniaus buvo „nusavinama į biudžetą“ didžiausia mieste surenkamų mokesčių dalis visoje Lietuvoje. Juk tai ir sąlygojo didžiausios Vilniaus skolos dalies susidarymą.

Argi ne kišeninis A. Kubiliaus ministras A. Sekmokas darė visokiausias kliūtis didesniam biokuro panaudojimui, gaminant šilumą Vilniuje? (Ekspertų vertinimu, vien dėl to  šiluma galėjo pigti iki 10 procentų). Kodėl gi M. Adomėnas nepastebi šių momentų? Matyt, jau tokios jaunųjų konservatorių nuostatos, kad viskas, ką daro konservatoriai - tai gėris, o bet kokia kritika ar pastabos - tai tik iš Lietuvos priešų pusės.

M. Adomėno propaguojamas požiūris būtent toks: Lietuva - priešų ir gerųjų konservatorių Lietuva. Vilnius - valdomas priešų ir gyvas tik dėl gerųjų konservatorių milžiniškų pastangų.

M. Adomėno tekste dominuojantis rūpestis Vilniumi ir vilniečiais - akivaizdžiai nenuoširdus ir apsimestinis. Juk jei M. Adomėnui rūpėtų Vilnius ir jo gyventojų gerovė, jis neregztų tiek energijos reikalaujančių intrigų ir koridorinių sąmokslų. Savo Kembridžo patirtimi ir galimybėmis dalyvautų visuomeniniuose ir bendruomeniniuose miesto projektuose, padėtų E-bilieto sistemos sustygavimui, kad Vilniuje būtų daugiau tvarkos ir jis būtų panašesnis į M. Adomėno mėgstamą Londoną. Jis galėtų savo milžinišką patirtį panaudoti dalyvaudamas šilumos gavybos optimizavimo projektuose, visuomeninio transporto pertvarkymo eigoje ir kituose svarbiuose vilniečiams reikaluose. Galėtų pagaliau ir pats pasiūlyti ką nors gero Vilniaus miestui. Tuomet drąsiai sakytume: „Šaunuolis Mantas Adomėnas!“.

Dabar gi galime besti pirštu ir išrėžti: „Nereikia čia aiškinti ir pamokslauti! Nes „juokiasi puodas, kad katilas juodas“!