Kiti metai kultūrinei žiniasklaidai bus tikri liesos karvės metai. Iki šiol galėdavę gauti valstybės paramą iš kelių šaltinių - Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo bei Kultūros fondų - dabar jie galės pretenduoti tik į vieno jų paramą.

„Todėl šių žiniasklaidos priemonių vadyba tampa dar aktualesniu klausimu“, - sako Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) tarybos pirmininkė Vaiva Žukienė. Fondo ir Giotės instituto Vilniuje organizuotoje konferencijoje kultūrinės žiniasklaidos atstovai iš Lietuvos ir užsienio, meno kritikai lapkričio 13 d. diskutavo apie būdus šiai žiniasklaidai išlikti.

- Kokia šiuo metu yra Lietuvos kultūrinė žiniasklaida?

- Spaudos, televizijos, radijo bei interneto kultūrinė žiniasklaida skiriasi. Apie šias grupes reikėtų kalbėti atskirai. Senoji spauda tam tikra dalimi „važiuoja“ ant savo buvusios šlovės. Ir yra radijas ir televizija, kurie, ypač regionuose, skiria nemažai laiko savo krašto kultūrai, istorijai. O internetas - sparčiausiai besivystanti žiniasklaidos sritis, tačiau ji turi savo problemų. Ją išlaikyti sudėtinga: reklamą susirasti sunku, prenumeratos nėra. Bet yra ir pliusų: naujienos čia atsiranda pirmiausiai.

- Kaip vertinate kultūrinę spaudą?

- Čia reikėtų išskirti keletą grupių. Yra tokia kultūrinė spauda, kurios visas turinys skirtas kultūros, meno sklaidai, kritikai, ir yra regioninė spauda, dalį leidinių puslapių skirianti kultūros reikmėms. Šių leidinių rašymas apie kultūrą skiriasi. Jei tai yra bendro pobūdžio leidinys, ir kultūrai skiriami tik keli puslapiai, juose žinios apie kultūrą pateikiamos dažniausiai reportažiniu stiliumi. O grynieji kultūros leidiniai bent jau teoriškai turėtų atspindėti naujausias tendencijas - tiek kritikos, tiek literatūros ar menotyros mokslo, apžvelgti istorinius, lyginamuosius aspektus. Tai turėtų būti profesionalus leidinys profesionaliai ar bent jau pakankamai intelektualiai auditorijai. Tačiau taip atsitinka ne visada. Kultūros leidiniuose pranešimai spaudai arba reportažai iš renginių neturėtų išstumti rimtų kritinių straipsnių. Problema yra ta, kad santykis yra neadekvatus. Nenorėčiau minėti konkrečių pavadinimų, bet jei savaitraštis skirtas kultūros, meno, literatūros gyvenimui apžvelgti, profesionaliajai sričiai, ir skaitydamas jį nerandi rimtų kritinių straipsnių, o tik knygų anotacijas ar renginių aprašymus, tai to srities profesionaliems tikrai neužtenka.

Kita problema - egzistuoja labai didelė kritikos kultūros stoka. Kūrėjų bendruomenės yra pakankamai uždaros, o kolegas kritikuoti sunku. Tampa nepatogu kažką kritikuoti, nes tu jį gerai pažįsti ar net draugauji. Taip meno kritika tampa per daug geranoriška, nepakankamai aštri - toks drungnas vandenėlis. 

 - Ar kultūrinė žiniasklaida turėtų „minkštėti“, rengti daugiau reportažinio pobūdžio naujienų, ar ir toliau pateikti aukštojo, rimtojo žanro žinias, nepaisant to, kad auditorija mažėja?

- Yra keli variantai. Gali išlikti „kietas“, bet turi nusisamdyti gerą vadybininką, kuris rūpintųsi, kaip gerą, kokybišką mintį atnešti iki „kieto“ skaitytojo. Ieškodamos kelių skaitytojams pasiekti, kultūrinės spaudos priemonės galėtų kooperuotis. Nes jų tiražai labai nedideli. Yra kultūrinių savaitraščių, teturinčių 200­-300 prenumeratorių. Tai tikrai ne tas tiražas, apie kurį galėtume kalbėti garsiai. Yra kultūros leidiniuose žmonių, įsitikinusių, kad jie turi būti išlaikomi, o ar skaitys, ar pirks - nesvarbu. Ir kitaip jų įtikinti neįmanoma. O jaunesnioji karta leidžia „minkštesnius“ leidinius, šiek tiek prisitaiko - talpina informaciją ir apie populiariąją kultūrą, nūdienos reikalus. Ir aš nematau tame nieko blogo. Tarkim, fondo remiama interneto svetainė www.ore.lt. Tai alternatyviosios muzikos tinklaraštis - tai ne „popsas“ ir ne klasikinė muzika, bet vis dėlto tai muzika su savo filosofija. Ir kodėl ji neturėtų būti remiama? Kodėl neturėtų būti remiami bardai ir kiti dalykai, esantys tarp rimtosios, akademinės ir „popsinės“ kultūros? Yra tam tikras tarpsluoksnis, kurio negalime atstumti.

- Kaip yra užsienyje - vienintelė galimybė kultūrinei žiniasklaidai išgyventi yra valstybės parama ar ėjimas „minkštos“ informacijos link?

- Yra visokių pavyzdžių. Lenkijoje dažnai pasinaudojama Europos parama. Estijoje, Latvijoje veikia kultūros kapitalo fondas. Toks fondas ten veikė ir tarpukariu, atgavus nepriklausomybę tai buvo atkurta. Tai yra tikri europinės tradicijos fondai, turintys savo kapitalą, tą kapitalą jie investuoja, iš to gauna tam tikras lėšas. Jas investuoja į kultūrą. Lietuvos atveju tokio fondo neturime. Nei SRTRF, nei Kultūros fondas nėra nepriklausomi finansiniai fondai.

- Kokio dydžio parama bus išdalyta šiemet?

- SRTRF kultūrinėms programoms kitais metais remti turėtų gauti mažiau nei 6 mln. litų, o į tai pretenduoja 420 spaudos, radijo, televizijos, interneto projektų. Kultūros rėmimo fondas - jis tik vadinasi fondu, bet realiai tai yra Kultūros ministerijos administruojama biudžetinė programa - iki šiol kultūrinę žiniasklaidą taip pat kažkiek paremdavo. Bet auditą atlikusi valstybės kontrolė labai aiškiai pasakė, kad šis fondas žiniasklaidos remti negali - negali du valstybiniai fondai kofinansuoti tuos pačius projektus. Taigi, nuo šiol visi kultūros žiniasklaidos atstovai valstybinės paramos galės tikėtis tik iš mūsų. Taip kiti metai kultūros žiniasklaidai bus dar sunkesni nei iki šiol. Todėl šių žiniasklaidos priemonių vadyba tampa dar aktualesniu klausimu.

- Prancūzijos Kultūros ministerija kitais metais ketina skirti 7 mln. eurų tam, kad prancūzų jaunimą įpratintų skaityti spaudą - pasirinktą spaudos leidinį jauni žmonės metus gaus nemokamai. Ar panašius dalykus įsivaizduojate Lietuvoje?

- Tai labai teisinga programa. Vienas dalykas, tuomet atsisijoja, kurie spaudos leidiniai iš tiesų reikalingi skaitytojams. Tuomet nebelieka žaidimų reitingais, įtakomis. Antras dalykas, Lietuvoje vis dar neišspręsta problema, kad, iš vienos pusės, tie leidiniai lyg ir finansuojami, bet, iš kitos pusės, niekas nesirūpina tuo, kad jie patektų nors į viešąsias ir mokyklų bibliotekas. Trūksta vienos grandies, kuri racionaliai užbaigtų valstybės paramos kultūrinei žiniasklaidai grandinę. Nes kas iš to, jei tie leidiniai remiami, bet nepasiekia skaitytojo? Jei būtų sukurta tokia sistema, kad kiekviena biblioteka ir švietimo įstaiga valstybės lėšomis galėtų užsiprenumeruoti du kultūros leidinius, tai būtų labai geras patikrinimas. Tada aiškiai pasimatytų, ko reikia skaitytojams, ir kaip jie įsivaizduoja kultūrinį leidinį. Tada nereikėtų bereikalingų kalbų, kad vienas leidinys - elitinis, o kitas - ne elitinis. Tai toks mistinis skirstymas, nes niekas nežino, kas yra elitinis leidinys. Nes visi įsivaizduoja, kad būtent jų leidinys yra elitinis. O tos kalbos niekuo nepamatuotos - galbūt leidinys iš tiesų elitinis, bet kaip tą įrodyti, niekas nežino.

- Neseniai LTV transliavo laidą „Art-o-tlon“. Šioje laidoje gana populiariai buvo pateikta aukštoji kultūra. Kai kurie žmonės ją labai kritikavo, kiti - labai gyrė, kaip puikų rimtosios kultūros pateikimo publikai priimtinu būdu pavyzdį. Kaip vertinate tokius televizinius eksperimentus?

- Televizijoje būta daug bandymų patraukliai pateikti rimtąją kultūrą - ir per LTV, ir per LNK. Bet kokia forma tinka, jei ji sudomina auditoriją, sukelia norą domėtis daugiau. Nesu iš super akademinių sluoksnių, kad kultūroje atmesčiau tam tikrus „popso“ elementus. Bet turi būti tam tikros ribos. Viskas turi būti daroma skoningai ir su saiku.

- Kultūrinės žiniasklaidos perspektyvos Lietuvoje: skaitytojų, žiūrovų toliau mažės?

- Kelios aukštosios mokyklos Lietuvoje rengia kultūros vadybininkus. Kodėl mes jų nematome kultūrinės žiniasklaidos priemonėse? Jie galėtų rūpintis tų laidų, leidinių sklaida, išvaizda. Nes dabar tai, kaip atrodo kai kurie leidiniai, neatitinka jokių kokybės standartų. Esą, jei kultūrinės spaudos leidinys - tai būtinai juodai baltas ir spausdintas ant kuo prastesnio popieriaus. Ir jei išeina dailesnis leidinys, jis iš karto vertinamas kaip komercinis. Su tokiu požiūriu toli nenueisime.

- Kokias matote kultūros perspektyvas internete?

- Jie turi vieną minusą - jiems sunkiau finansiniu požiūriu, nes sunku pritraukti reklamą. Kitas dalykas - jie per mažai skiria dėmesio savireklamai. Yra puikių interneto portalų, skirtų akademinei kultūrai: www.kamane.lt - Kaune, www.kulturpolis.lt - Klaipėdoje. Nors savo turiniu, tekstų kokybe, dizainu jie yra puikūs, juos žino ganėtinai siauras ratas žmonių. Portalams vadovauja žmonės, matę užsienio, neretai jame ir studijavę. Šie žmonės į kultūrą žiūri kitaip - jie negalvoja, kad menininkas turi būti alkanas, apdriskęs ir piešti tik paprastu pieštuku. Jų perspektyvos - tikrai didelės, tik jiems reikia daugiau savireklamos. Jaunesnioji karta puikiai suvokia, kad yra kultūros leidinių rinka. O vyresniosios kartos kultūrinės spaudos redaktoriams, nepripažįstantiems, kad rinka egzistuoja, derėtų nusisamdyti kultūros vadybininkus, kurie profesionaliai užsiimtų vadyba - juk negali redaktorius būti viskuo.