Artėjant prie Soboro Gedimino gatve, ant buvusio Kelių policijos pastato – grafitai: „Vakar jau nebėr, rytoj nebuvo niekad.“ Tarsi kokie dzeno teoretikai būtų prabėgę su dažais. O prie paties Soboro karstosi ir supasi vaikai, kurių vakar dar nebuvo, o rytoj jie jau bus suaugę. Karstosi ir supasi jausdami ne tik šiandieną, bet ir šią minutę, kurią tik vaikai sugeba išgyventi su tokiu džiaugsmu. Ant suoliukų mamos visos kaip viena rašo SMS. Kodėl staiga pašoka nusikabinti nuo virvių besispyriojančios atžalos – neaišku. Na, gal telefonas išsikrovė.

„Galiu, močiute, balandžių pagaudyti?“ – teiraujasi viena žvitruolė. Pagaudo. Smagu ir jai, ir balandžiams. Kita pora rodo savam vaikiukui pirštu į horizontą: „Va ten, toli toli, yra fontanas. Matai?„ – “Nea.„ – “Aš irgi nematau, bet yra.“ Panašiai galima sakyti ir apie Afriką, nors fontaną jie veikiausiai prieis.

Vaikai neprisimena buvusios kavinės „Pasaka“, neprisimena net kai kurie tėvai. O juk buvo, ir dar kokia. Ir dar kaip dabar jos reikėtų, kai pagrindinė vaikų kavinė mūsų laikais yra „McDonalds“. Dabar čia – batų išpardavimas, beje, ne vaikiškų. Vaikai ir kai kurie tėvai neprisimena kino teatro „Kanklės“, dažnai rodydavusio filmus vaikams. Dabar čia – stilingas baras tuo pačiu pavadinimu, o tai jau net kelia šypseną.

Ką vaikui veikti Laisvės alėjoje, kol nuo vienų lipynių ir karstynių eina iki antrų – Miesto sode? Pagrindinis užsiėmimas ir yra – gaudyti balandžius, karstytis bordiūrais, arba šokčioti grindiniu taip, kad koja neužmintų plytelių sandūros. Kol tėvai sėdi lauko kavinėse, vaikai tuo ir užsiima. Tiesa, kartais dar pabraido po tą nuo Soboro neįžiūrimą fontaną, nors tai ne visai legalu.

Nebeliko žaislų parduotuvės sankirtoje su A.Mickevičiaus gatve, apskritai nebeliko žaislų parduotuvių. „Kur mums čia užeiti?“ – klausiu Gabrieliaus. Tai ten, toliau, yra „Iki“, atsako tas. Alternatyva, neturint kitokių. „Iki“ galima nusipirkti traškučių, be to, čia duoda žetonų su filmuko „Madagaskaras 3“ personažais. Vis šis tas – kitko vis tiek nėra.

Tiesa, dar yra knygynai. Ten mirga marga visko – pavadinimai nuo „Karžygio Petro Puplauskio nuotykiai ir pergalės“ iki „Eik, po galais, miegoti“. Vaikai mėgsta knygynus, nes ten jiems šis tas yra. Tėvai nemėgsta, nes žino, kiek tai kainuoja. Jie geriau naudosis bibliotekos paslaugomis, tačiau biblioteka toli, o vaikui visko reikia čia ir dabar, Laisvės alėjoje. Eime į parduotuvę „Tiger“, sako Gabrielius, ten yra visokių įdomių dalykų. Ta parduotuvė iš tiesų turbūt atidaryta vaikams. Daug įdomių vienadienių dalykų.

Dar yra Lėlių teatras, tik jis neveikia non stop, neužeisi eidamas pro šalį. Netoliese, už minėtų antrųjų lipynių, kadaise buvo garsioji parduotuvė „Du gaideliai“. Didžiausios eilės grūdosi norėdamos nusipirkti įdomesnį žaislą. Dabar čia irgi žaidžiama. „Casino“ – pagal laiko dvasią ir verslo mentalitetą.

Ir ką gi, įdomiausias vaikui alėjos objektas – Zoologijos muziejus. Kažkaip nebesinori į jį eiti penktą kartą, nors Gabrielius nori. Daugiau nebėra kur, be to, jis sykį dievagojosi tenai matęs vienaragio iškamšą. O įdomiausias gyvūnas jam kažkodėl buvo bebras. Nesupaisysi tų vaikų.

Ir iš tiesų – ką jiems veikti Laisvės alėjoje? Juk čia – ne vaikų darželis, gal jiems pakanka gaudyti balandžius ir vaikščioti bordiūrais? Juk „vakar jau nebėr“, o „rytoj nebuvo niekad“. Bet gal kada nors bus?