Vasario 16-osios minėjimai pastaraisiais metais prasideda ir baigiasi beveik vienodai: skeliamos kalbos apie tautos vienybę, rengiamos eitynės šūkaujant „Lietuva – lietuviams!“ ir, aišku, liejamos ašaros dėl išsivaikščiojančių ir tėvynės neva vis labiau nebemylinčių tautiečių.

Tautos patriarchai niekada nepamiršta pridurti ir sykiu paraudoti, kad būtina puoselėti ir ginti mūsų bendras vertybes ir tradicijas, antraip Lietuva neišliks. Tačiau paprastai konkrečiai ir neįvardija, apie ką šiuo atveju kalbama.

Arba, paklausti apie lietuviškumo šaknis ir turinį, pinkliai šneka: „Lietuvos senovė, kunigaikščiai, lietuvių kalba, pagonybė.“ Žinoma, tai klišės, tačiau tauta linkusi tikėti mitais, ypač – jei jie gerai nuteikia.

Kultūrologas Vytautas Kavolis prieš daugiau nei trisdešimt metų pastebėjo Lietuvą vis dar kamuojantį paradoksą: „Mūsų kraštas nusėtas istoriniais paminklais, žyminčiais ir kunigaikštišką didybę, ir liaudišką ištikimybę, ir intelektualų susikaupimą, ir savanorių kraują. Bet jie visi savo meniniu nereikšmingumu liudija paviršinį, vien jausminį, santykį su mūsų istorija. Deja, istorija nebuvo suvokiama kaip išsilaisvinimo istorija.“

Dabar, atrodytų, visko užtenka: yra ir paminklų, ir pilių, ir istorinių veikalų, menančių praeities didybę. Žodžiu, visus būtinus atributus turime. Vis dėlto ir tai lietuvių gerai nenuteikia: jie nėra, jei tikėsime apklausomis, patenkinti dabartine padėtimi ir nuolat ieško kaltų.

Vyraujantis požiūris daugmaž toks: dėl visko, kas mūsų istorijoje buvo ne taip, kalti ne mes patys. Kalta arba krikščionybė, rusai su vokiečiais, arba – lenkai. Prievarta ir tikėjimas, šeimininkavimas ir kova, išsilaisvinimas ir prisirišimas – toks yra dominuojantis lietuvių istorijos turinys.

Žaizdotas liūdintis rūpintojėlis, o po jo kojomis iki pusės išrengti Lietuvos istorijos veikėjai, šalia – ponia prabangia suknia su slaviškais motyvais ir rūmai, primenantys Valdovų. Taip Nacionalinės premijos laureatas Šarūnas Sauka konceptualizavo Lietuvos istorijos supratimą viename savo paveiksle, kurį Prezidentė Dalia Grybauskaitė pakabino savo rūmuose. Tai – viena lietuvybės versija.

Su stereotipais kovojantis istorikas Alfredas Bumblauskas, šaržuodamas pernelyg primityviai suvokiamą lietuvybę, kažkada ją apibendrino Ž formule: žemė, žodis, žydas, „Žalgiris“. Štai kas, jei karikatūrinsime, tėra bendra lietuviams.

„Mūsų istorija yra skurdo istorija. Mes esame skurdžiausi europiečiai, bet vis dėl to europiečiai“, – taip mūsų istorijos esmę, o kartu ir išskirtinumą, apibendrinęs istorikas Edvardas Gudavičius išsyk buvo apšauktas „istorijos juodintoju“. O prabilęs apie lietuvius ne kaip apie darbščią, o, priešingai, – nemokančią ir nenorinčią dirbti tautą, pradėtas pulti dar labiau, nors jo teiginius įrodo naujausi istoriniai tyrimai.

Kaune stovintis Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklas, kai jis vaizduojamas primynęs po lenkų, rusų, kryžiuočių ir totorių karį, puikiai atspindi nepriklausomoje Lietuvoje nekritiškai iš tarpukario laikų perimtą tautininkišką istorijos supratimą, skirtą tautai mobilizuoti ir Vilniui atsiimti. Akivaizdu, kad būtent toks įvaizdis vis dar gyvas.

Gi dalis politikų, gal net dauguma, ir iš kairės, ir iš dėšinės, lig šiol grėsmę lietuvybei įžvelgia net tada, kad koks nors lenkas ar anglas lietuviškame pase savo pavardę nori rašyti originalo kalba. Ar ne paradoksalu, kad net 1938-ųjų, taigi, tautininkų kurta, nedemokratinė konstitucija tai leido?

Bet kuri kalba pati savaime nėra jokia vertybė. Ji – tik priemonė, per kurią reiškiasi tautos kultūra. Taigi koks šiandienės lietuvybės pagrindas? Kuo išskirtinė mūsų kultūra? Kokia Lietuvos ir lietuvių vieta Europoje ir pasaulyje? Būtent į šiuos klausimus turėtume atsakyti. Tačiau tokių diskusijų mažoka.