Mat tai neva komunistinė šventė, tarsi visi tą dieną žygiuotų gatvėmis su raudonomis vėliavomis, iškėlę partinius bilietus. Kovo 8-osios ištakos – dar 1857-aisiais Amerikoje, kai jokiu komunizmu nekvepėjo. Kai kas tas ištakas apskritai įžiūri Antikoje, kur "remiantis rašytiniais šaltiniais, tam tikrą dieną Graikijoje moterys reikalaudavo ypatingo savo vyrų dėmesio ir netgi karai tą dieną turėdavo būti nutraukti, kad kariai galėtų būti su savo moterimis". Taip, daug vėliau buvo Klara Zetkin, kuri pasiūlė šios dienos datą. Atkreipkime dėmesį: ne pačią dienos idėją, kuri jau seniai egzistavo, o tik datą. Po to, žinoma, atėjo bolševikinė feministė Aleksandra Kolontaj, kuri mūsų platumose viską suš..., įmesdama žiupsnį ideologijos. Visame pasaulyje ši diena buvo moterų kovos už lygias teises diena (žr. kad ir šių metų Kovo 8-osios moterų demonstraciją Kilkenyje), o pas mus  už ką tu kovosi, visi lygūs: tulpę į dantis, ir pirmyn.

Tai yra Tarptautinė šventė, patvirtinta Jungtinių Tautų, kurias sunku laikyti komunistinėmis, ir švenčiama daugybėje šalių, ne tik posovietinėse. Niekas neverčia jos švęsti, bet nereikia niekinti norinčiųjų ir vadinti juos komunistuojančiais. Dabar ši diena iš tiesų yra šventė, tad savaip sugrįžo į savo antikines ištakas. Žinoma, visiška tiesa, kad savo moterį reikia mylėti kasdien, o ne vieną dieną. Tačiau Tėvynę irgi reikia mylėti kasdien, tai kodėl mes švenčiame valstybines šventes? Kas trukdo tą moterį mylėti kasdien, kita vertus, ne kiekviena moteris turi kas ją kasdien mylėtų, o jei nors vieną dieną daug kas, pradedant kaimynais, baigiant policininkais ar turgaus prekeiviais, jai šypsosi ir dovanoja tulpių, ji jaučiasi mažiau nereikalinga. Tad gal neperlenkime su griežtais apibūdinimais ir nurodinėjimais, kaip kam derėtų elgtis. Kiekvienas atsirinks, kaip jam geriau.