Žengiami pirmieji savivaldybės žingsniai šalinant šią problemą, pradėtos tvarkyti įvažos ir keliai, vedantys prie daugiabučių namų. Deja, to aiškiai nepakanka, nes ir iš taip vargano praėjusiems metams tam skirto kelių milijonų eurų biudžeto liūto dalis atiteko įvažoms į mokymo įstaigas sutvarkyti.

Vis dėlto net jei pavyktų miesto biudžete rasti lėšų įvažoms į visus Kauno daugiabučius išasfaltuoti, tuo problemos nepasibaigtų.

Ši seniai įsišaknijusi miesto problema (daugiabučių namų kiemų sutvarkymas) reikalauja kompleksinio sprendimo, nes būtina spręsti kiemų apšvietimo, žaliųjų erdvių formavimo ir, aišku, automobilių parkavimo klausimus.

Šiandien sunkiai įvažiuojamas, prastai apšviestas ir užkimštas automobiliais daugiabučio kiemas – įprastas dalykas kiekviename Kauno mikrorajone, stebina, jei randi vietą, kurioje taip nėra.

Aišku, Kauno miesto savivaldybės atstovai gali pasakyti, kad daugiabučių kiemuose kylančias problemas gyventojai turėtų spręsti patys ir jie iš dalies bus teisūs. Perfrazavus Ostapą Benderį, kuris teigė, kad skęstančiųjų gelbėjimas pačių skęstančiųjų reikalas, galima sakyti, kad jūsų kiemas – jūsų problemos.

Vis dėlto galima į šį klausimą pažiūrėti kiek kitaip. Padėti gyventojams, nes jiems tenka užduotis ne iš lengvųjų, ypač kai name virš 100 butų ir gyvena skirtingų amžiaus grupių ir, aišku, skirtingų interesų žmonės. Vieniems svarbiau vaikų žaidimų aikštelės, kitiems didesnės žaliosios erdvės, o tretieji sutiktų visą teritoriją skirti automobilių stovėjimo vietoms.

Žinoma, kad kiekvienas gyventojas norėtų privažiuoti kuo arčiau namo laiptinės ir ten palikti savo transporto priemonę, užstatydamas žaliuosius plotus, vaikų žaidimų aikšteles, šaligatvius, tačiau taip nereikėtų daryti, jeigu jis turėtų alternatyvą, daugiabučio kieme arba netoli jo įrengtą, kad ir mokamą daugiaaukštę automobilių stovėjimo aikštelę.

Planuojamos aikštelės neturėtų užimti didelius plotus horizontalioje plokštumoje, o būtų orientuotos į vertikalų augimą statant daugiaaukštes antžemines arba požemines aikšteles, taip išsaugant laisvus plotus šaligatviams, vaikų žaidimų aikštelėms, želdiniams.

Čia mes neišradinėtume dviračio, o tiesiog pasinaudotume gerąja praktika, nes daugelis pasaulio miestų taip ir sprendžia automobilių parkavimo problemas, plėsdamiesi ne į plotį, o į viršų, statydami daugiaaukštes automobilių stovėjimo aikšteles, palikdami laisvus plotus šalia daugiabučių namų gyventojų poilsio zonoms, žaliosioms erdvėms. Todėl tokį patį problemos sprendimą, mano nuomone, galėtumėme taikyti ir mes.