Jau norėjau nebekliudyti šviesaus mylmero asmens, bet neišvengiamai iškyla ukrainietiško "Laisvės kario" tema. Šiuo klausimu esu pasisakęs, tad pažiūrėkim, ką žurnale "Krantai" rašo menotyrininkė Aušra Jasiukevičiūtė.

"Daiktas, pretenduojantis vadintis "Laisvės kariu" ar "Vyčiu", neduoda jokių nuorodų į simbolį ar laisvės prasmę. Nei savo poza (tai labiau panašu į priešpilyje piestu pastatytą žirgą ir šelmį bernelį, sveikinantį Kauno blondines), nei detalėmis, nei kompozicija, pastatymo orientacija neprimena nei laisvės, nei Vyčio (kuris turėtų būti metafora, simbolis, bet ne realistinis herojus, panašus į Visvaldą Matijošaitį jaunystėje). Tai tiesiog viduramžių raitelis prie butaforinės pilies (jį pastačius, išryškėjo pilies rekonstrukcijos disneilendiška tamsioji pusė), net ir ikonografiškai prasilenkiantis su LDK laikų realybe (tai turėtų būti privaloma dirbant realistine maniera)."

Šiaip ar taip, šis visas plastikas, pridėjus meniškus sienų grafičius, kuria jaukaus ir mielo miesto įspūdį. O juk tokiame ir gyvename.

Tikslu. Bet eikime toliau. Mieste atsirado daugybė mažosios plastikos pavyzdžių. Senamiestyje, nes Laisvės alėjoje nesibaigia amžiaus rekonstrukcija. O čia eini ir nuolat kas nors su katinu, dviračiu, kur nors virš galvos sėdi ar kabo. Jauku ir miela, tuo labiau, kad gatvės skulptūrų daugėja. Kitas dalykas, jų meninė vertė. Ji, švelniai tariant, nedidelė, ir mes pavojingai lygiuojamės į šalis rytuose nuo mūsų. Bet skulptūros tikrai mielos, demokratiškos, žmonėms patinka, ir gerai. Koks šiuolaikinio meno atvejis atsirado šalia Arkikatedros – sunku pasakyti. Jis visai galėtų kur nors styroti, bet gal jau ne čia.

Tikėtina, kad galų gale sutvarkytoje Laisvės alėjoje irgi atsiras skulptūrų. Tik čia meniškumo kartelę reikėtų kilstelti daug aukščiau. Ir štai praleista puiki proga. Vilniuje atsirado paminklas vienam žymiausių pasaulio muzikantų Leonardui Cohenui. Stovi kažkokios kavinės kieme, jau tapo traukos objektu. Bet su tuo miestu jis neturi nieko bendro, skirtingai nei su Kaunu, kur jo šaknys. Skulptūra puiki, mecenatas ją dovanojo miestui. Perimti buvo laiko ir argumentų. Nežiopsokit, miesto tėvai.

Šiaip ar taip, ši visa plastika, pridėjus meniškus sienų grafičius, kuria jaukaus ir mielo miesto įspūdį. O juk tokiame ir gyvename.