Kaune irgi gražu. Dabar matome, kad jei tingi ką statyti, galima prisipūsti. Savaip įdomu, nes prisipūsti galime bet ką, nors ir Paryžiaus katedrą. Bet irgi – tiek to, mūsų mylmeras nevienareikšmė asmenybė, daug ką daro jei ne pasigėrėtinai, tai bent įdomiai. Su piliečių nuomone būtų galima ir labiau skaitytis, bet gal žmogus tam laiko neturi. Truputį gaila, nes piliečiams nestinga iniciatyvų puoselėjant savo miestą.

Štai kad ir įstabioji Kiemo galerija Ožeškienės gatvėje, Paryžiaus ar bent Užupio vertas objektas. Arba Kauno gatvių menas, kurio vis daugiau, plikos sienos tiesiog akyse virsta gana aukšto lygio kūriniais. Atkreipkime dėmesį ir į kiek mažesnių gabaritų, bet labai mielus gatvių meno akcentus – vadinamąją mažąją plastiką.

Vietoje dar vieno balvono kurioje nors aikštėje – simpatiškas ir itin vykęs sprendimas. Palaimintajam tikrai patiktų.

Kadaise Liublianoje labai stebėjausi "monumentu" Jamesui Joyce‘ui. Pastarasis užvažiavo, pernakvojo ir išvažiavo toliau, tačiau prisiminimo akcento juk reikia. O tai paprasčiausios vandens sutekėjimo grotelės, tik nuauksuotos ir su pora mįslingų menkniekių. O ir kam daugiau? Išradinga ir šmaikštu. Atsiranda ir Kaune. Varinės kriauklelės Vilniaus gatvės grindinyje – geras pavyzdys. Arba kiek kičinė, bet labai šilta visiems žinomos ir mylimos senbernarės Bitės skulptūrėlė prie Žaliakalnio turgaus. Tokie objektai tiesiog savaime žmogų daro geresnį, linksmesnį, žmogiškesnį. Bet labiausiai nustebino Palaimintojo Teofilijaus Matulionio batai ant laiptų, vedančių į Benediktinių vienuolyną. Va čia tai bent! Vietoje dar vieno balvono kurioje nors aikštėje – simpatiškas ir itin vykęs sprendimas. Palaimintajam tikrai patiktų.

Ir būtent tokie objektai yra "kelias, tiesa ir gyvenimas", jie nesistengia užgožti žmogaus, jie kalba ramiai, jaukiai, dažniausiai su humoru. O pastarųjų bruožų žmogui reikia kur kas labiau, negu "tris kartus didesnio" varinio arklio. Labai tikiuosi, kad mažosios plastikos akcentų mieste rasis vis daugiau. Kainuoja nedaug, poveikis didžiulis.