Rytas po rinkimų paprastai būna sunkus. Pralaimėjusieji viliasi, kad patirta nesėkmė pasirodys besąs sapnas. Laimėtojams galvą skauda nuo pergalės ir visų jos atributų – naktinio nugalėtojo šampano, eurofijos antplūdžio, suvokimo, kad vakar buvęs niekuo šiandien tapai viskuo. Nesunku numanyti, kad būtent tuo vakar ir gyveno kelios dešimtys išrinktųjų Lietuvos miestų bei rajonų merų. O kaip jaučiasi šių rinkimų favoritai rinkėjai? Juk būtent dėl jų partijos leidosi į avantiūrą – raktus nuo merų kabinetų it kokį prizą pakabino trasos gale ir dėl jų leido varžytis visiems, kas tik moka kalbėti bei turi išteklių savireklamai.

Optimistai apžvalgininkai suskubo antrinti Prezidentei, kad tiesioginiai merų rinkimai pasiteisino – pokyčiai parodė, kad žmonės nori permainų. Matant merais tapusių politikos ar savivaldos naujokų veidus, su tokiu vertinimu negalima nesutikti. Vis dėlto priminkime argumentus, kuriai buvo stumiama tiesioginių merų rinkimų idėja. Teoriškai ši naujovė turėjo išjudinti piliečius, kurių dauguma spjauna į jiems suteiktą balso teisę ir jau trečią dešimtmetį vietos valdžią linkę rinkti mintyse. Stebuklo neįvyko. Pasyviausieji ir toliau sekmadienį leido gulėdami ant sofos ar kapstėsi šiltnamyje.

Kauniečiai, pastarąsias dvi savaites matę ypač įnirtingą Andriaus Kupčinsko ir Visvaldo Matijošaičio dvikovą, matyt, ne juokais susirūpinę savojo kandidato likimu, dar sugebėjo ateiti prie urnų. Vis dėlto daugumos Lietuvos rinkėjų neišjudino net galimybė pagrindinį miesto ar rajono ūkvedį išrinkti be tarpininkų. Bene geriausias tokio pasyvumo pavyzdys – Šiaulių miestas. Nors antrajame ture čia susigrūmė net du visuomenininkai, rinkėjų aktyvumas čia buvo net mažesnis nei 2011 m.

Ką gi, vienas eksperimentas mums nepasirodė įdomus. Lieka dar du – balsavimą padaryti privalomą arba prieinamą internete.